Kriminologijos konspektas (2)


Teisės konspektas.

Ka analizuoja kriminologijos mokslas ? Pagrindinės kriminologijos sritys , sudarančios jos esmę. Kriminologijos tyrimų dalykas objektas taip pat yra. Kuo kriminologija skiriasi nuo kriminalistikos ? Kodėl kritiniai kriminologai vengia vartoti žodį “ nusikalstamumas ”? Kuo ši sąvoka ydinga. Nusikaltimas matomas ne kaip individo problema , bet kaip socialinio ir istorinio proceso , susijusio su kapitalizmu , produktas. Bongerio marksistinė nusikaltimų teorija. Hermanas bianchi. Louk hulsmanas. Hulsmanas netgi laiko baudžiamąjį įstatymą didesne socialine problema nei pats nusikaltimas. Iš kritinės perspektyvos buvo dekonstruoti pozityvistiniai. Funkcionalistiniai ir deterministiniai , nusikaltimų aiškinimai ir pati „ nusikaltimo “ sąvoka. Beatodairiškas nusikalstamumo reiškinio , kaip savarankiško proceso , pateikimas turi ir daug trūkumų. Kaip galetumete apibudinti registruotu nusikalstamu veiku dinamika Lietuvoje per pastaruosius 20 metu. Kas yra latentinis nusikalstamumas , kokios jo rusys , nuo ko priklauso jo mastai. Latentinis nusikalstamumas. Mažiausiai latentiškos. Labiausiai latentiškos. Dirbtinis latentinis nusikalstamumas. Latentiš kumo mastas. Latentiškumą lemiantys veiksniai , kuriuos galima suskirstyti į keturias grupes pagal subjektus. Nusikaltimo liudininkai. Asmenys , kuriems pranešama apie NV. Objektyvias ir subjektyvias. Subjektyvios klaidos –. Asmenys , kurie daro NV. Asmenys , nukentėję nuo NV. Kokia kriminologiniu tyrimu metodo eksperimento esme , privalumai ir trukumai Eksperimentas –. Reikalavimai eksperimentui. Eksperimento privalumai trūkumai. Kokia kriminologinių tyrimų metodo stebejimo esmė , privalumai ir trukumai Stebėjimas –. Pagal stebėtojo vaidmenį tiriamoje situacijoje išskiriamos 4 stebėjimo rūšys. Stebėjimo privalumai trūkumai. Kaip vykdomos apklausos atliekant kriminologinius tyrimus ? Kokie ju privalumai ir trukumai Apklausų metodas.


Kriminologija – empirinis mokslas, kuris remiasi praktine patirtimi. Ji pateikia nusikalstamumo problemos sampratą, ką visuomenė gali padaryti kontroliuodama nusikalstamumą, kokiomis priemonėmis ir metodais tai daryti, kokį vaidmenį turi atlikti teisėsaugos institucijos, kas yra nusikaltėliai (ypat. požymius turintys žmonės, ar eiliniai visuomenės nariai, kuriuos ji pati tokiais padarė), kas svarbiau kontroliuojant nusikalstamumą – įstatymas ir bausmė ar politinio, ekonominio, socialinio, auklėjamojo pobūdžio priemonės.

Kriminologijos mokslo objektas – tai specifiniai socialiniai santykiai, susiję su nusikalstamumu ir jo prevencija, nusikalstamumo veiksniais, asmenų nusikalstamu elgesiu ir tokio elgesio prevencija. Mokslo objektą sudaro: nusikalstamumas, jo tendencijos ir dėsniai; nusikalstamumo veiksniai ir jų neutralizavimas; konkrečių n.v. veiksniai ir jų neutralizavimas; nusikaltėlio asmenybė kaip socialinis tipas, jos formavimasis; kriminologinis prognozavimas ir kt. Kriminologija tiria nusikalstamumą kaip specifinį socialinį teisinį reiškinį, susidedantį iš baudžiamajame įstatyme fiksuotų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų, padarytų tam tikroje erdvėje ir tam tikru laiku.

Pavyzdžiui, kriminologija nagrinėja nusikaltėlio asmenybę, kaip ir kriminalistika, tačiau kriminologija į nusikaltėlį žiūri socialiniu aspektu (stengiasi atskleisti, kodėl žmogus yra linkęs nusikalsti), o kriminalistiniu požiūriu svarbu išsiaiškinti, koks konkrečiai asmuo padarė nusikalstamą veiką, todėl kriminalistai gali pasinaudoti kriminologiniais asmens tyrimais juos pritaikę kriminalistiniu požiūriu. Tačiau kriminalistams vien kriminologinių išvadų apie nusikaltėlį ar nukentėjusįjį nepakanka, jiems svarbu ne kodėl asmuo nusikalto ar tapo auka, o jų vaidmuo darant nusikaltimą.

Kaip ir marksistai, kritinės kriminologijos atstovai kontinentinėje Europoje, analizuodami nusikaltimų problemą, prabyla apie valstybės, o tiksliau valdančiųjų sluoksnių vaidmenį nusikaltimų konstravimo procese. Išdrįstama mesti iššūkį ne tik įstatymo pažeidėjams, bet ir jų kūrėjams. Kvestionuojama valstybës teisė į represyvių priemonių monopoliją. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į galią, kuria disponuoja valstybė kontroliuojanti nusikaltimo apibrėžimą, selektyvią kriminalinės justicijos sistemą ir jos polinkį ginti būtent galingųjų interesus. Šioje perspektyvoje nusikaltimas matomas ne kaip individo problema, bet kaip socialinio ir istorinio proceso, susijusio su kapitalizmu, produktas. Baudžiamasis įstatymas matomas kaip kapitalistų arba buržuazijos priemonė išlaikyti esamą status quo. Tokiu būdu kritiniai kriminologai labai aiškiai save priešpastato pozityvizmui ir atsisako bet kokių deterministinių ir ypač individualistinių nusikaltimo aiškinimų.

Anot kritinės kriminologijos atstovų, trumparegiška nusikaltimo ištakas lokalizuoti pačiame individe (jo laisva valia ar, priešingai, patologiniai defektai) arba jo aplinkoje [Swaaningen]. Pirmieji kritiniai kriminologai atkreipė dėmesį, jog daugiausia nusikaltimų padaroma nuosavybei ir juos įvykdo žemiausių socialinių sluoksnių atstovai. Nusikaltimas yra logiška kapitalizmo pasekmė.

Kritiniai kriminologai akcentavo, jog reikia studijuoti ne nusikaltimą kaip „problemą“, bet visų pirma būtina atkreipti dėmesį, kas yra apibrėžiama kaip „deviacija“ ir „norma“. Apibūdinę nusikaltimus kaip „deviaciją“, kritiniai kriminologai atkreipė dėmesį į politinę jų priežasčių prigimtį, į pačią „nusikaltimo“ sąvoką ir į nusikaltimų kontrolės politiką. Oficialioji nusikaltimų statistika rodo ne ką kitą, bet tik ledkalnio viršūnę. Egzistuoja daugybė „nusikaltimų“, kuriuos įvykdo valstybė (žmogaus teisių pažeidimai) ar dar E.Suther- lando įvardintosios „baltosios apykaklės“ (korporacijų nusikaltimai). Taigi „nusikaltimo“ ir „deviacijos“ apibrėžimas yra selektyvus ir pernelyg siauras.

Kalbant apie pačią Europą, nepaisant esamų panašumų, skirtingos šalys skirtingai sprendė tas pačias problemas ir kūrė skirtingas kritinės kriminologijos vizijas. Vienu iškiliausių olandų kriminologu, atvėrusiu kelią kritinei minčiai, įvardijamas Willemas Bongeris.

Didelis nusikaltimų skaičius socialiai deprivuotuose sluoksniuose yra ne kas kita, bet logiška desperacinė reakcija į nepakeliamas gyvenimo sąlygas. Bongeris teigė, jog būtent kapitalizmas sukūrė palankias sąlygas nusikaltimų plitimui. Jis paskatino egoizmą, demoralizavo darbininkų klasę, kuri sunkiomis so- cioekonominėmis sąlygomis nerado geresnio būdo kaip reaguoti, bet nusikalsti. Sprendimas šioje situacijoje galėjo būti švietimas. Taip pat, siekiant socialinio teisingumo, siūlė suvisuomeninti gamybos priemones, o jų turėtojams už jas kompensuoti. Dël tokių siūlymų Bongeris buvo laikomas utilitariniu socialistu.

  • Teisė Konspektai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 26 puslapiai (16540 žodžių)
  • Universitetas
  • Teisės konspektai
  • Microsoft Word 1768 KB
  • Kriminologijos konspektas (2)
    10 - 10 balsai (-ų)
Kriminologijos konspektas (2). (2016 m. Gegužės 29 d.). http://www.mokslobaze.lt/kriminologijos-konspektas-2.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 10:16