Kultūrinių vertybių apsauga karinio konflikto metu


Teisės kursinis darbas. Įvadas. Kultūros vertybių bei ginkluoto konflikto sąvokos. Sutartys, nustatančios kultūros vertybių apsaugą ginkluoto konflikto metu. Kultūros vertybių naikinimas XXI a. Ginkluotuose konfliktuose. Išvados.


Tarp visų tarptautinės teisės ginkluoto konflikto metu saugomų civilinių objektų ypatingą vietą užima kultūros vertybės. Kultūros vertybės yra visuomenės istorijos ir kultūros paveldas, kuris vaidina svarbų vaidmenį visuomenės dvasiniame gyvenime. Dėl šių priežasčių yra būtina tarptautiniu lygiu užtikrinti patikimą kultūros objektų apsaugą.

Kultūros vertybių apsaugos idėja ginkluoto konflikto metu nėra labai sena. Visais laikais karo metu neišvengiamai būdavo suniokojama, griaunama ir plėšiama. Kai kuriuos objektus buvo stengiamasi išsaugoti dėl jų šventos, religinės paskirties, tačiau viduramžiais krikščionybei daugiausia rūpėjo karo priežastys, todėl mažai dėmesio buvo skiriama kariavimo metodams.

Požiūris į kultūros vertybes keitėsi iš esmės ir gana didelė pažanga buvo matoma Renesanso laikotarpyje, kai buvo pripažinta, kad meno kūriniai yra vertingesni už amatininkų padarytus daiktus. Teisės teorijos kūrėjai yra laikomi tarptautinės teisės klasikais, kurie stengėsi įtvirtinti nuostatą, kad į meno kūrinius, ne tik religinius, visos šalys turi žiūrėti kaip į saugotinus objektus. Taip pat šie klasikai įnešė savo indėlį kuriant konkrečias šio instituto teisės normas. Palaipsniui pradėjo įsitvirtinti požiūris, kad karo atveju bet kuri kariaujanti šalis privalo saugoti statinius, kurie yra žmonijos pasididžiavimas. Galima sakyti, kad tai patvirtino XVIII amžiuje vykę karai, kurie buvo santūresni ir ne viską griaunantys, palyginti su ankstesniais karais, nusiaubusiais Europą.

Vis dažniau taikos sutartyse atsirado nuostatos, kuriose buvo aptariami paimtų archyvų grąžinimo į vietas, o vėliau ir pagrobtų meno kūrinių grąžinimo klausimai.

XIX amžiaus antroje pusėje buvo bandyta kodifikuoti karo įstatymus, neužmirštant meno kūrinių, istorijos paminklų ir kitų kultūrinę vertę turinčių objektų likimo. 1907 m. Hagos konvencijose, kuriose ypatingas dėmesys buvo skiriamas karinio pobūdžio klausimams, kultūros vertybių apsaugos normos įtvirtintos tik bendruosiuose nuostatose. IV Hagos konvencijos 27 straipsnyje nurodoma, kad apgulos ar bombardavimo metu turi būti imamasi visų būtinų priemonių, kad būtų išsaugoti, kiek įmanoma, mokslo, meno ir labdaros reikmėms skirti pastatai, bažnyčios, ligoninės ir objektai, kuriuose yra ligonių ir sužeistųjų. Yra išskiriama sąlyga, kad tokio tipo pastatai ir kiti objektai turi būti nenaudojami karo tikslams. Taip pat IV Hagos konvencijos 56 straipsnyje yra pabrėžiama, kad bet koks tyčinis panašių įstaigų, istorijos paminklų, meno ir mokslo kūrinių grobimas, naikinimas ar gadinimas yra draudžiamas ir turi būti persekiojamas.

Objektai turi atitikti Konvencijos nustatytus kriterijus tam, kad jie būtų saugomi šios Konvencijos. Vieni objektai gali būti saugomi dėl jų specifinių savybių, kiti – dėl priklausomybės tam tikros kategorijos organizacijai, treti – dėl jų paskirties. Kai kuriais ypatingais atvejais nurodytųjų normų taikymas gali būti ribojamas Konvecijoje numatytų išlygų – tai yra priešingo elgesio ir karinės būtinybės. Pavyzdžiui.: kai objektas yra naudojamas karo tikslais. Konvencija yra taikoma tik tada, kai konflikto šalys yra jos dalyvės ir taikoma tik karo atveju.

Po pirmojo pasaulinio karo buvo matyti, kad Hagos konvencijų suformuluotų taisyklių, reglamentuojančių kultūros vertybių apsaugą, buvo nepakankamai, todėl šią problemą buvo siūloma spręsti parengiant specialią konvenciją. 1935 m. buvo priimtas Vašingtono paktas. Tai buvo pirmasis tarptautinės teisės aktas, kuris skirtas būtent kultūros vertybių apsaugai.

Po antrojo pasaulinio karo padaryta milžiniška žala paskatino tęsti kurti tarptautinės teisės normas, reglamentuojančias kultūros vertybėms priskiriamų objektų apsaugą. 1954 m. Hagoje priimta kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencija. Pabrėžtina, kad Hagos konvenciją iki 2002 metų buvo ratifikavusios 95 valstybės, tačiau konvencijoje įtvirtinti visi esminiai principai, kurie yra susiję su kultūros vertybių apsauga, yra paprotinės teisės dalis. Taip buvo pasirašyti dar du dokumentai. Tai yra kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju konvencijos vykdymo taisyklės ir minėtos konvencijos Protokolas. Šiuos dokumentus 1998 m. ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. 1954 m. Hagos konvencijos redakcija buvo reikšminga dar ir dėl to, kad buvo įvesta bendra sąvoka ,,kultūros vertybės“. Konvencijos 1 straipsnyje terminas ,,kultūros vertybės“ apima: kilnojamąsias ir nekilnojamąsias vertybes, pastatus, kilnojamųjų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių bei pastatų joms saugoti sankaupos centrus. Prie Konvencijos saugomų objektų taip pat priskiriama ir bet kokia transporto priemonė, gabenanti kultūros vertybes viduje arba pervežanti jas į kitą teritoriją, bei kultūros vertybių apsaugai užtikrinti skirtas personalas, kuris gali būti ginkluotas asmeniais šaunamaisiais ginklais. Taip pat reikėtų paminėti, kad kultūros vertybių sankaupos centrai yra vadinami ,,paminklų sankaupos centrais“. Šis terminas taikomas tik šiai konvencijai ir jokioms kitoms konvencijoms, kadangi skiriasi tų konvencijų tikslas ir objektas. Išimtys yra 1954 m. Hagos konvencijos I protokole ir 1954 m. II protokole, kuriuose teigiama, kad ,,kultūros vertybė“ – tai kultūros vertybė, kaip nurodyta 1954 m. Hagos konvencijoje.

  • Teisė Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 16 puslapių (5577 žodžiai)
  • Universitetas
  • Teisės kursiniai darbai
  • Microsoft Word 45 KB
  • Kultūrinių vertybių apsauga karinio konflikto metu
    10 - 9 balsai (-ų)
Kultūrinių vertybių apsauga karinio konflikto metu. (2015 m. Birželio 15 d.). http://www.mokslobaze.lt/kulturiniu-vertybiu-apsauga-karinio-konflikto-metu.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 04:37