Kūno ir sielos problema


Filosofijos esė.

Kūno ir sielos problema.


Kūno ir sielos tema jau daugelį amžių traukia žmonijos dėmesį, kelia įvairius klausimus, į kuriuos ne visada pavyksta surasti konkretų ir neginčijamą atsakymą. Viskas dėl to, kad trokštame suvokti egzistavimo prasmę: kas aš esu? kodėl gyvenu? ar egzistuoju tik man skirtą laikotarpį, o po to išnyksiu amžiams? Norėdami sau atsakyti į pastarąjį klausimą, žmonės dažniausiai linkę priimti optimistiškiausią teoriją, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą, kuri nedingsta praradus kūną, t.y. mirus, tačiau ne visi esame vienodi. Derėtų prisiminti, jog kiekvienas turime skirtingą pasaulio suvokimą, taip pat ir požiūrį į savo kūną ar į tai, kas jame yra dvasiškesnio ir neapčiuopiamo, todėl turime skirtingą kūno ir sielos sampratą.

Sielos sampratą bandė suformuluoti garsiausi filosofai jau nuo Antikos laikų. Vienas jų Talis. Jis manė, kad sielą turi net ir negyvi daiktai: „Siela yra kažkas judraus, vadinasi net ir magnetas turi sielą, nes jis judina geležį“. Kitas žymus filosofas Pitagoras tvirtino, jog siela po mirties gali persikūnyti ir nebūtinai į žmones, bet ir į augalus ar gyvūnus.

  • Filosofija Esė
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 3 puslapiai (771 žodis)
  • Universitetas
  • Filosofijos esė
  • Microsoft Word 16 KB
  • Kūno ir sielos problema
    10 - 4 balsai (-ų)
Kūno ir sielos problema. (2016 m. Gegužės 04 d.). http://www.mokslobaze.lt/kuno-ir-sielos-problema.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 12:09