Laiko ir erdvės modeliavimas lietuvių prozoje


Filologijos bakalauro darbas. Laiko ir erdvės modeliavimas xx a. ii pusės lietuvių prozoje.


Relevance and the problem of the topic. The topic of this these – time and space simulations of the second half of the XX century in Lithuanian prose. In this topic different authors works of the XX century are analyzed and compared by various aspects, mostly focusing to discuss the time and space. The theoretical part is to review the concept of time and space in studies of literature researchers. To understand what it means to identify signs of work, text needs to be linked to the context. The analysis should reveal what the reader is not able to see at first glance. When analyzing, you don’t need to avoid your thoughts that often arise while reading descriptive text. Analysis -  it’s like learning to read and reveal the depths imprinted in to the text.

The reason of work: To discuss the time and space in the second half of the XX century Lithuanian prose.

Work structure and main conclusions: Final work consists of two parts. The first part deals with the analysis and interpretation capabilities, aims to find out time and space concept in literary scholar works. The second part analyzes writers novels in 2nd part of XX century, focusing on the time and space parameters, trying to reveal temporal and spatial modeling trends.

Text – creation, unfolds in time and space. Time is one of the strongest impetus for creativity.

M. Katališkis  depicted time, can be seen as a dark unpredictable force, which brings in old age, life downside, worsening of traditions.

R. Granauskas image of home has grown from ethnographic village of Aukstaitija, it’s very tangible and realistic.

J. Aputis works area has many mythical features, is mysterious.

V. Juknaitė expanse of story is concentric, time – recurrent, and very important.

Literatūrinės kūrybos tikrovė sudėtinga, veikiama įvairiausių įtakų, sąveikų, sąlygota socialinės kultūrinės aplinkos. Šiandien dėstant literatūrą labai akivaizdu, kad kinta net žymiausių klasikos veikalų prasmė, nes kinta suvokėjo interesai, skaitymo būdai, kūrinyje įžvelgiamos vertybės.

Analizuoti pasirinkta XX a. II pusės prozininkų kūriniai: M. Katiliškio novelė „Polaidis“, R. Granausko novelė ,,Duonos valgytojai“ ir apsakymas „Šiaurės vėjas“, J. Apučio novelės „Dobilė. 1954 naktį” ir „Horizonte bėga šernai“. Toks pasirinkimas neatsitiktinis - šių autorių kūryba analizuojama mokykloje, o kūrybos temos ir vertybinės nuostatos yra aktualios.

Tekstas, priklausomai nuo skaitymo aspekto, kiekvieno skaitytojo turimos patirties gali įgyti labai skirtingų reikšmių. Jei skaitymas korektiškas ir neiškreipia teksto, atsiremiama į tą pačią objektyvią duotybę – kūrinio sandarą, teksto ženklų išsidėstymą. Šį kūrinio reikšmės atskleidimą būtų pagrįsta vadinti analize (Viliūnas, 1998). Autorius siūlo tokį analizės aiškinimą: „Analizė (gr. analysis – skaidymas) – visumos skaidymas į dalis tiriamaisiais tikslais.

Abstraktaus teksto analizės principai yra lengvai nustatomi, sisteminami, apibendrinami kaip metodai. Teksto sklaida išlieka (gali išlikti) analizės rėmuose. Kūrinio suvokimas, supratimas neįmanomas be interpretacijos. Kūrinio analizę veikia supratimo pastanga. Tekstas taip pat yra suprantamas, bet suprantamas siauresniuose ar platesniuose rėmuose. Kūrinio supratimo pastanga neturi ribų ir rėmų, pati save skatina, intensyvina: kuo daugiau pajėgiama suprasti, tuo daugiau lieka nesuprasto, bet supratimui atsiveriančio.

Teksto analizės galimybės sisteminamos ir tarsi atskirai nuo tekstų – jos gali būti pritaikomos, konkrečių tekstų pavyzdžiais ir iliustruojamos. Kūrinio analizės galimybės iškyla iš pirminio kontakto su skaitančiuoju, iš pirminio supratimo duoties, priklausomos nuo skaitančiojo galimybės suprasti ir kūrinio kontaktyvumo (Daujotytė, 1998, 132).

G. Viliūnas siūlo tokį interpretacijos aiškinimą: „Interpretacija (lot. interpres – tarpininkas) – aiškinimas, reikšmės priskyrimas, tekstą susiejant su kontekstu. (Viliūnas, 1998). Ką bedarytume, su kuo gyvendami besusidurtume, nori nenori nuolat turime interpretuoti – sąmoningai arba nesąmoningai klausti, ką reiškia mūsų sutinkami žmonės, daiktai, reiškiniai. Interpretacija – esminė, neatskiriama grožinės literatūros skaitymo dalis. Skaitytojas, kuris skaito „sau“, ypač jeigu nesudėtingą kūrinį, interpretuoja intuityviai, - jis jaučia, ką jam „sako“ kūrinio vaizdai, veikėjų poelgiai, patikliai priima autoriaus samprotavimus, net užsimiršdamas emociškai išgyvena rašytojo sukurtą fiktyvią (tariamą) tikrovę. Sudėtingesnė literatūra reikalauja sąmoningesnės interpretacijos: atitraukti akis nuo teksto, pagalvoti, kartais net paieškoti paaiškinimų literatūros kritikoje arba kituose šaltiniuose. Aukštajai intelektualinei kultūrai skirtas interpretacijas atlieka literatūros mokslas“ (Viliūnas, 2000).

Laiko ir erdvės modeliavimas lietuvių prozoje. (2015 m. Spalio 19 d.). http://www.mokslobaze.lt/laiko-ir-erdves-modeliavimas-lietuviu-prozoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 18:39