Laisvės paslaptis

Aprašymas
Friedrichas Schellingas (1775-1854) - vokiečių klasikinės filosofijos atstovas, kurio idėjos priklauso didingam intelektualiniam kosmosui, sukurtam L Kanto, J. Fichte's, G. Hėgelio ir kitų mąstytojų, gyvenusių ir kūrusių XVIII ir XIX a. sandūroje, kai Vokietijos dvasinis gyvenimas pasiekė nepaprasto intensyvumo ne tik filosofijoje, bet ir kitose kultūros srityse. Šiame kosmose F. Schellingas užima jei ir ne išskirtinę, tai bent jau labai svarbią vietą. Tiesa, F. Schellingo filosofija istorikų vertinama atsargiai, su išlygomis ir rezervais. Kanto ir Hėgelio vardai jau tapo chrestomatiniais, ir milžiniška jų idėjų įtaka, nusitęsusi per visą XIX a., pasiekė net mūsų laikus, o Schellingo idėjos, nors niekada nebuvo visiškai užmirštos, kol kas netapo chrestomatine klasika.

Ištrauka
Fichte's, g. Šiame kosmose f. Tiesa, f.
Kodėl taip atsitiko? į šį klausimą atsakyti nėra lengva, nes vėlesnių kartų požiūris į praeitį priklauso nuo daugybės atsitiktinumų ir istorijos kaprizų, kuriuose dažnai nesama nei logikos, nei objektyvumo, nei pagaliau teisingumo. Paminėsiu tik porą dalykų. Schellingas kaip filosofas subrendo nepaprastai anksti, dar nesulaukęs dvidešimties metų, bet, deja, patyrė tipišką vunderkindo lemtį. Tik ką išaugės iš vaiko amžiaus, jis tapo įžymybe ir buvo beveik be išlygų įrašytas į vokiečių filosofijos klasikus. Patys pirmieji jo veikalai buvo iškart pripažinti amžininkų, ir 23 metų jaunuolis, dar neapsigynęs disertacijos, tapo jenos universiteto profesoriumi - atvejis anų laikų vokietijoje visiškai unikalus. Tačiau taip anksti ir taip ryškiai įsižiebusi mąstytojo žvaigždė netrukus ėmė blėsti, ir po dešimties metų ją visiškai užtemdė schellingo jaunystės bičiulis ir varžovas filosofijos srityje g. Hėgelis, savo didinga, sakytume, megalomaniška panlogistine sistema ir monumentaliais veikalais apstulbinęs ne tik vokietiją, bet užhipnotizavęs beveik visą europą ir net rusiją. Xix a. Intelektualai jautė beveik patologinį poreikį visa apimančių filosofinių sistemų, į kurias, tarsi į paties dievo padarytą etažerę, būtų sudėta viskas, kas tik žinoma apie gamtą ir istoriją nuo adomo ir ievos laikų. Hėgelis šį poreikį patenkino idealiai; jis nesidrovėjo pareikšti, kad esąs paties pono dievo intelekto atstovas šioje žemėje ir žinąs viską. Schellingas, deja, nebuvo taip tvirtai įsitikinęs savo dieviškaisiais įgaliojimais, ir per visą ilgą gyvenimą taip ir neįstengė susisteminti savo įvairiaspalvių, dažnai genialių, filosofinių intuicijų.

Kategorija Filosofija Filosofijos referatai

Tipas Referatai

Įkeltas 2011 m.

Reitingas