Ląstelės sandara ir fiziologija


Biologijos skaidrės.

Tam tikra tvarka organizuotos biomolekulės formuoja pagrindinius gyvybės vienetus – ląsteles. Ląstelės sandara. Plazminė membrana. Molekulių judėjimas per ląstelės membraną. Molekulių transporto keliai. Daugialąsčiuose organizmuose ląstelės kontaktuoja membranomis, dalyvaujant sukibimo (adhezijos) molekulėms ir formuojantis specialioms jungtims. Branduolys. Citozolis. Membraninės organelės. Nemembraninės organelės. Citoskeletas – palaiko ląstelės struktūrą ir suteikia atramą. Ląstelės dalijimasis. Kiekvienas daugialąstis organizmas pradeda savo gyvenimą nuo vienos ląstelės. Ląstelės dalijimesi skiriama. Interfazė – laikotarpis tarp įvykusio ląstelės dalijimosi ir kito ląstelės dalijimosi pradžios. Mitozė – branduolio komponentų dalijimasis, kuris apima 5 fazes. Profazė. Prometafazė. Anafazė. Citokinezė. Mejozė – lytinių ląstelių dalijimasis, kurio metu įvyksta 2 mejotiniai dalijimaisi. Mejozė prasideda nuo diploidinės gemalinės ląstelės, turinčios 46 chromosomas (2n). Ląstelių dirglumas. Dirglumas – tai ląstelių gebėjimas reaguoti elektriniu impulsu į elektrinius, cheminius ir kitokius poveikius. Dirgikliui pasiekus dirginimo. Dirgliųjų ląstelių viduje ir aplink jas susidaro laike ir erdvėje kintantys elektriniai potencialai – biopotencialai. Membranos potencialas – visoms gyvosioms ląstelėms būdingas abipus membranos susidarantis potencialų skirtumas. Jonų koncentracijos gradientai. Veikimo potencialas. Veikimo potencialo susidarymo mechanizmas. Sudirgintos ląstelės dirglumas kinta faziškai. Audinio, ląstelės dirglumą atspindi funkcinis labilumas – sugebėjimas atsakyti į didžiausią dirginimų kiekį. Pagal stiprumą dirgikliai skirstomi.


Žmogaus kūne daugiau nei 100 trilijonų ląstelių (>200 skirtingų tipų su specializuota funkcija), veikiančių kartu, kad palaikytų homeostazę. Nepaisant anatominės ir fiziologinės specializacijos, visos ląstelės turi tuos pačius pagrindinius struktūrinius komponentus.

Plazminė membrana – atskiria ląstelę nuo ekstraląstelinio skysčio. 2 pagrindiniai vidiniai komponentai: branduolys, membrana apsupta struktūra, kurioje glūdi ląstelės genetinė informacija, ir citoplazma, kuri skirstoma į citozolį (gelio pavidalo skystis) ir organelės (membraninės ir nemembraninės).

Sudaryta iš baltymų (integruoti, transmembraniniai, periferiniai) ir lipidų (fosfolipidų) ir angliavandenių. Dėl fosfolipidų cheminių savybių, membrana panaši į “sumuštinį” (bilipidinis sluoksnis), kur hidrofiliniai fosfolipidų galai atkreipti į vandeninę aplinką ląstelės išorėje ir viduje, o hidrofobinės uodegos yra membranos vidinėje dalyje. Membranoje yra lipido cholesterolio, palaikančio membranos lipidų stabilumą.

Plazminė membrana pusiau pralaidi: mažos molekulės (O2,CO2 ir H2O) ir lipidai prasmunka pro membraną, o didelės molekulės negali patekti ar išeiti iš ląstelės. Medžiagų transportas vyksta keliais būdais: difuzija, osmozė, palengvinta difuzija, aktyvus transportas, endocitozė, egzocitozė.

Yra 3 specialių jungčių tipai: - glaudžios, pvz., epiteliniuose audiniuose, - dezmosomos - sagučių formos jungtys tarp gretimų ląstelių, dalyvaujant tik mažiems kontaktuojančių ląstelių membranų taškeliams. Randamos audiniuose patiriančiuose mechaninį stresą (širdyje, gimdoje, odoje) - plyšinės - apie 2nm plyšys tarp besijungiančių ląstelių. Ypač svarbios, kur reikalingas greitas bendravimas tarp ląstelių (lygiųjų raumenų, širdies raumens).

  • Biologija Skaidrės
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 41 puslapis (1398 žodžiai)
  • Biologijos skaidrės
  • MS PowerPoint 1376 KB
  • Ląstelės sandara ir fiziologija
    10 - 5 balsai (-ų)
Ląstelės sandara ir fiziologija. (2016 m. Vasario 15 d.). http://www.mokslobaze.lt/lasteles-sandara-ir-fiziologija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 02:08