Leidinių klasifikacija


Lietuvių konspektas.

Klasifikavimo kriterijai. Įvadas. Leidinių klasifikacija. Materialioji konstrukcija. Informacijos ženklų pobūdis. Periodiškumas ir struktūra. Lietuvos knygotyros leidinys „Tarp knygų“, karinis. Paskirties adresatas. Kiti leidinių klasifikavimo kriterijai.


Įsibėgėjant leidybos procesams ir įvairėjant leidiniams, išsikristalizavo tam tikri leidinių tipai. Leidiniai klasifikuojami pagal tam tikrus bendruosius teksto požymius, kurie leidžia identifikuoti leidinio tipą ir priskirti jį tam tikrai grupei. D. Kaunas teigia, jog leidinių produkcijos gausoje dominuoja knygos, kurių turinys yra fundamentalesnis ir ilgiau „vartojamas“ nei žiniasklaidos produktų. Leidiniai gali būti periodiniai ir neperiodiniai, materialios laikmenos ir skaitmeninis. Kiekvienas iš jų turi savo standartizacijos kodą (periodinių – ISSN, neperiodinių –

dokumentas – tai laikmena, kurioje fiksuojama informacija („Knygotyros“ enciklopedinis žodynas),

Tam tikra prasme sąvokas ‘dokumentas’ ir ‘leidinys’ galima vartoti pramaišiui, turint galvoje, jog jos apima daugiau nei spaudinius, tačiau ‘doumento’ sąvoka yra platesnė, apimanti ‘leidinio’ reikšmę. Bet kokiu atveju, galima teigti, jog tiek dokumento, tiek leidinio svarbiausi požymiai yra laikmena ir informacija. Dėl šios priežasties teigiama, kad „leidinys yra materialios laikmenos informacinis dokumentas, perėjęs redakcinį-leidybinį procesą, savarankiškai apipavidalintas ir turįs leidybos duomenis, o skaitmeninis leidinys – skaitmeninės laikmenos informacinis dokumentas, kuriuo naudotis reikia skaitmeninio atpažinimo priemonių.“

Knygotyros ir žurnalistikos teoriniuose darbuose leidinių tipologija apibrėžiama kaip mokslinio pažinimo metodas. „Leidinių tipologija yra poligrafinės ir skaitmeninės produkcijos klasifikavimas pagal knygininkystei būdingus požymius.“ Akcentuojant šiuos požymius, išskiriami leidinių panašumai arba skirtumai, leidžiantys dokumentus grupuoti. Leidinių taksonomija yra grįsta tam tikra klasifikavimo sistema, skirstant dokumentus pagal leidinio tipą, išskiriant jo rūšį ir porūšį.

Leidinio tipu dažniausiai vadinamas teorinis leidinio modelis, sudarantis galimybę apibūdinti jo esmę ir individualumą. Leidinių tipologijos esmė – optimalių leidinio variantų modeliavimas ir sisteminimas. Aiškų tipologinį modelį turi mokomieji, enciklopediniai ir kiti specialios paskirties leidiniai.

Leidinio rūšis – tai leidinių grupė, kurią formuoja būdingi vidaus ir išorės požymiai.

Į mažesnes grupes, porūšius, skirstomos leidinių rūšys, kurie nustatomi pagal pateiktos informacijos bendrumą, t. y. enciklopedijos, žinynai, žodynai.

paskirtis (vaikų, akliesiems...),

Materialioji konstrukcija (arba forma) išskiria leidinių rūšis pagal jų vidinę konstrukciją ir išorę. Šios rūšies leidiniams būdingas materialumas, forma, leidybiniai ir poligrafiniai požymiai. Materialiąja konstrukcija išsiskiriantiems leidiniams priskiriamos knygos, brošiūros, laikraščiai, žurnalai, tęstiniai leidiniai, plakatai, afišos, lapeliai, lankstiniai.

Gana didelės apimties ir sudėtingos leidybos pagal materialiąją leidinių klasifikaciją yra knyga. „Pagal UNESCO apibrėžimą, knyga yra neperiodinis, didesnis negu 3 spaudos lankų arba 48 p. leidinys.“ Knyga yra spausdintų ir sulankstytų lapų (spaudos lankų) siuvinys, apvilktas storo popieriaus, kartono ar kt. viršeliu. Pagrindinės knygos dalys yra blokas, t. y. sukomplektuoti ir surišti į vieną vietą lankai-sąsiuviniai; prie pirmojo ir paskutiniojo lanko priklijuojami kiek tvirtesnio popieriaus priešlapiai; viršeliai, kurie daromi iš vieno audinio nugarėlės ir popieriaus bei kitokio audinio viršelių padengimui (sudurtiniai). Kartais knygos plonais viršeliais gali būti specialiai apsaugomos juos padengiant viršelių patvarumą didinančia medžiaga. Pažymėtina, jog svarbesnės knygos gali turėti viršelio aplankalą, viršelio juostą ar dėklą.

Papildomos knygos detalės gali turėti įvairių funkcijų, tačiau vien savo buvimu jos atkreipia dėmesį į tam tikrą aspektą. Kaip, pavyzdžiui, pateiktoje J.-M. G. Le Clézio knygos „Dykuma“ nuotraukoje, viršelio juosta akcentuojamas rašytojo išskirtinumas, pasitarnaujantis

Knyga ir jos viršelio juosta.

Kitas pagal materialiąją konstrukciją leidinių tipas yra brošiūra, kurios apimtis – 5–48 psl., arba 3 spaudos lankai. Neretai brošiūra yra knygutė minkštu viršeliu, kuri būna susegta kaip sąsiuvinis. Pirmosios brošiūros datuojamos XVI a. (reformacijos laikotarpis). Lietuvoje pirmosios brošiūros pasirodo XVIII a. (Prūsijos karaliaus Fridriko I išleistas įsakas „Istatimas už merleohinkus Prussu Karalystėje“ 1712 kovo 4 d.; 8 psl. apimties). Brošiūrų gausa pasižymi XIX a. pabaiga, kai jos buvo leidžiamos visuomeninėmis-politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis, mokslo populiarinimo, praktinės ūkinės veiklos ir kitomis temomis. Šiomis dienomis brošiūros gali būti siūtos/klijuotos, segtos ar

Leidinių klasifikacija. (2016 m. Kovo 22 d.). http://www.mokslobaze.lt/leidiniu-klasifikacija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 00:34