Leidyba Lietuvoje šiuolikinės problemos


Lietuvių konspektas.

Šiuolaikinės leidybos Lietuvoje aspektai. Autorių teisės. Profesinis rengimas. Džordžas Sorosas.


„Nuo 1988 m., Lietuvoje stiprėjant Atgimimo sąjūdžiui, ėmė plisti pusiau legalūs Sąjūdžio periodiniai leidiniai, buvo steigiami besikuriančių politinių partijų, visuomeninių judėjimų, bendrijų, draugijų, bendruomenių laikraščiai. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą, pradėjo eiti nauji arba buvo atgaivinami iki 1940 m. keisti žurnalai ir specialieji periodiniai leidiniai, visuomeniniai-politiniai, informaciniai-reklaminiai bei pramoginiai laikraščiai ir savaitraščiai.“

„Lietuvoje ėmė kurtis iš esmės nauja, laisvų, demokratiniais pagrindais tvarkomų periodinių leidinių sistema. 1990 m. iš viso ėjo 324 laikraščiai ir 159 žurnalai, 1997 m. – 443 laikraščiai ir 231 žurnalas.“ Laikraščių rinka augo iki 1995 m., o vėliau ėmė trauktis. L. Nevinskaitės teigimu, „pastaruosius penkerius metus laikraščių skaičius kinta labai nežymiai – nuo 2000 m. kiekvienais metais jų sumažėja keletu pavadinimų. Žurnalų kaita vyko kitaip: iš pradžių jų skaičius augo palyginti nežymiai, o nuo 1995 m. žurnalų ėmė smarkiai ir nuolat daugėti.“

Be tam tikrų išlygų klost si leidybai ekonomiškai palanki situacija. Sovietiniais metais buvusi aukšta poligrafinė leidinių kultūra nepriklausomoje Lietuvoje tapo gana menka. „Atšaukus TSRS 1990 m. blokadą, popieriaus ir poligrafinių medžiagų tiekimas toli gražu nebuvo atkurtas, kelios Lietuvoje dirbusios spaustuvės buvo užverstos užsakymais, įskaitant ir didelio tiražo rusiškų knygų, skirtų išvežti į Rusiją, smarkiai krito knygų poligrafinė kultūra, į leidybą atėjo daug patirties neturinčių asmenų, kuriems pirmiausia rūpėjo lengvas ir greitas pelnas, tad dažnai pažeidinėtos autorių teisės; taip pat sumenko dėmesys poligrafinei leidinių kultūrai.“

Leidėjai pamažu ėmė specializuotis, ieškoti savų nišų.“

Leidybos rinka pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo gana liberali ir įvairi: nuo bulvarinės iki intelektualinės spaudos. Inertiška tiek knygų, tiek periodikos leidyba buvo rinkos ekonomikos pasekm , kai Sąjūdžio idėjos jau buvo nebeaktualios. 1996 m. vienas iš leidėjų Vilius Užtupas išsitaria: „Vien tik auksas valdo mus...“ Ši ištara XX a. 10-ojo dešimtmečio leidybą apibūdina kaip komercializuotą, nes „vieni jų [leidėjų] stengiasi išmesti į rinką kuo daugiau pornografijos arba pusiau pornografinio šlamšto. Gėda žiūrėti į geležinkelio bei autobusų stotyse kiurksančius paauglius, kurie, rungtyniaudami tarpusavyje, bruka nuogybes bei banalų primityvizmą. Netgi nelinkstančiam į davatkiškumą žmogui šitokie spaudiniai nekelia estetinio pasigėrėjimo.

Bene skaudžiausia nepasotinamo pelno troškėjų pusė – imti leisti rimtas knygas, ir, gavus padorų užsakovo honorarą, išmesti į rinką knygą – klipatą. Nesugebėdami knygų padoriai redaguoti bei techniškai apipavidalinti, vengdami šiems darbams išlaidų, tokie „leidėjai“ pateikia neapdorotą tekstą, sujautas iliustracijas, net rimtą knygą aprengia trumpaamžiais viršeliais. Norėdami išsiderėti iš spaustuvės, kad ši darbus atliktų už mažiausią mokestį, tokie leidėjai sudeda į vieną krūvą visas knygos iliustracijas, apsiriboja prastu popieriumi, vengia tobulesnio meninio apipavidalinimo.“

Knygų leidyba — tai smulkus verslas ir biudžetinių įstaigų (muziejų, institutų, bibliotekų ir kt.) mokslinė-šviečiamoji veikla. Knygų leidyba Lietuvoje visiškai atskirta nuo spaudos pramonės ir periodinių leidinių leidybos, nors statistikose šie verslai, veiklos ir apyvartos yra suplakami.“

„2002 m. pradžioje Lietuvoje buvo leidžiama 370 laikraščių ir savaitraščių, 385 žurnalai ir žurnalo tipo leidiniai. Į periodinių leidinių sistemą įeina nacionaliniai dienraščiai (7), regioniniai dienraščiai (7), apskričių laikraščiai (10), universalaus turinio žurnalai (148), specialieji žurnalai (105), moksliniai žurnalai ir žurnalo tipo leidiniai (132), taip pat kraštų, rajonų, miestų, įmonių, organizacijų, įvairių institucijų, bendrovių, įstaigų, politinių partijų laikraščiai, specializuoti laikraščiai ir savaitraščiai. Didžiausiais tiražais leidžiami nacionaliniai ir regioniniai dienraščiai, pramoginiai, laisvalaikio, moterims, vyrams bei vaikams skirti žurnalai, savaitiniai naujienų žurnalai.“ Šiomis dienomis bene didžiausiu tiražu, išskyrus didžiuosius šalies dienraščius, gali pasigirti bulvarinės krypties savaitinis žurnalas „Žmonės“.

  • Lietuvių kalba Konspektai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 14 puslapių (4452 žodžiai)
  • Lietuvių konspektai
  • Microsoft Word 375 KB
  • Leidyba Lietuvoje šiuolikinės problemos
    10 - 6 balsai (-ų)
Leidyba Lietuvoje šiuolikinės problemos. (2016 m. Kovo 22 d.). http://www.mokslobaze.lt/leidyba-lietuvoje-siuolikines-problemos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 06:17