Lenų ir dvarų teisė


Lenų teisė. Lenu dvaru teise. Lenu ir dvaru teisiniai santykiai. Lenų ir dvarų teisės. Skaidres apie dvarus.

Teisės konspektas. Lenų ir dvarų teisė. Feodalinių santykių formavimasis vakarų europoje. Santykių "senjoras-vasalas" ir "dvarininkas-valstietis" teisinis reglamentavimas. Žemės nuosavybės formos. Feodalinė hierarchija. Senjoro ir vasalo tarpusavio santykiai, teisės ir pareigos. Riterio teisinio instituto atsiradimas. Senjoriniai teismai. Feodalinių teisės papročių sisteminimas. Dvarų teisės ypatumai lyginant su lenų teise.


IX a. feodas kartu su tarnybos prievolėmis dažnai pereidavo feodo valdytojo, kuris tuo metu paprastai buvo vadinamas “vasalu”, įpėdiniams, iš naujo davusiems ištikimybės priesaiką. Vasaliteto susiejimas su feodu, paremtas ištikimybės priesaika, tapo būdingu frankų feodalinio papročio bruožu (tik Skandinavijoje, Fryzijoje ir Nyderlandų žemėse prie Šiaurės jūros šis paprotys neįsigalėjo; normanai jį atnešė į Angliją 1066 m.) [Berman. Teisė ir revoliucija, p. 398].

* - karališkieji pareigūnai, įpareigoti atstovauti karaliaus valdžiai vietose (vėliau virto paveldimais feodalų luomo titulais).

Senjorų ir vasalų teisių abipusiškumas. Įvairias asmeninės vasalų priklausomybės nuo senjorų formas pradėjo keisti turtiniai įsipareigojimai, o įvairias senjorų tiesioginio viešpatavimo formas pakeitė mokesčių forma, todėl vasalai turėjo daugiau asmeninės laisvės ir ekonominio savarankiškumo [Berman. Teisė ir revoliucija, p. 403].

Stiprėjanti vasalų teisinė sauga neturėtų būti interpretuojama kaip vienos ekonominės klasės pergalė prieš kitą – išskyrus karalių, kuris buvo visų senjoras, kiekvienas senjoras būdavo kieno nors vasalas, ir beveik kiekvienas vasalas – kieno nors senjoras (siuzerenas). Ši raida vasalų laisvės plėtimosi ir ekonominio savarankiškumo kryptimi ypač ryškiai pasireiškė tuo, kad buvo įteisintas senjoro-vasalo santykio abipusiškumo elementas.

Vasalo priesaika ištikimai tarnauti suponavo pareigą sąžiningai tvarkyti leną. Senjoro priesaika ištikimai tarnauti – pareigą neperžengti savo galių teisinių ribų,taip pat pareigą įvairiais konkrečiais būdais padėti vasalui.

Svarbią teorinę reikšmę ir didelę praktinę svarbą neįprastose situacijose turėjo vasalo arba senjoro teisė nutraukti ištikimybės arba tarnybos sutartį, jei būdavo pakankamai svarbių priežasčių. Tai buvo atliekama iškilmingu atšaukimo gestu diffidatio (“ištikimybės atšaukimu”).

Kartu teisė valdyti jiems priklausomus žmones reiškė ir teisę nustatyti teisės normas ir vykdyti teisingumą.

Riterio teisinio instituto atsiradimas. Labai svarbus feodalinės paprotinės teisės formavimosi veiksnys – karai. Pėstininkus išstumiant ginkluotiems raitininkams, valstietis vis mažiau tiko kariauti, ir lėtai, VIII – X a., Frankų imperijoje susiformavo raitelių, vadinamųjų riterių (lot. milites; pranc. chevaliers (cheval – žirgas); vok. Ritter) karinis luomas, kurio vienintelis užsiėmimas buvo tarnauti savo senjorui mūšiuose [Berman. Teisė ir revoliucija, p. 400-401].

Šitaip daugelyje Europos sričių riteris įgijo faktinį karo meno monopolį. Dažniausiai riteris priklausė savo senjoro dvarui ir būdavo visada pasirengęs mūšiui. X ir XI a. didėjant ginkluotos raitininkijos karinei svarbai, vis daugiau žemių Europoje būdavo siejama su riterio tarnyba: buvo apskaičiuota, kad viena riterio šeimyna buvo verta nuo 15 iki 30 valstiečių šeimų, t.y. tiek jų buvo reikalinga, kad feodalo dvare būtų sukurtas turtas, būtinas išlaikyti žirgui, nusipirkti ginkluotei ir išmaitinti profesionaliam kariui bei jo šeimai. Todėl riterystės plitimas Europoje neatsitiktinai buvo susijęs su dvarų (manorų) sistemos plitimu [Berman. Teisė ir revoliucija, p. 401].

  • Teisė Konspektai
  • 2011 m.
  • 7 puslapiai (2542 žodžiai)
  • Teisės konspektai
  • Microsoft Word 19 KB
  • Lenų ir dvarų teisė
    8 - 3 balsai (-ų)
Lenų ir dvarų teisė. (2011 m. Rugpjūčio 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/lenu-ir-dvaru-teise.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 00:01