Lietuvio paveikslas lietuvių literatūroje

Visas naujas 2016 m. kalbėjimo potemes rasi čia - kalbėjimo potemės

Lietuvių kalbėjimo potemės 2017.

Lietuvių kultūros būklė spaudos draudimo sąlygomis. Romantinė tautos sielos samprata. Pasakotojas ir jo veikėjai. Mykolas Šiukšta. Severja Pukštaičia. Tema ir kompozicija. Dvaro kasdienybė. Mamatės paveikslas. Prasmė ir laimė. Dienoraščio mintys ir jausmai.


Lietuviai – įvairiapusiška tauta, turinti gerųjų ir blogųjų savo bruožų. Taip pat mūsų, lietuvių tauta, kaip ir kitos, yra savita bei išsiskirianti savo būdo savybėmis. Mūsų visuomenėje vyrauja dvi nuomonės: vieni mano, kad lietuviai yra dori ir darbštūs, o kiti, kad jie yra tinginiai ir savanaudžiai žmonės. Vyraujančias įvairias nuomones apie lietuvius ir jų charakteristiką pastebime ir lietuvių literatūroje. Tačiau dažniausiai yra pabrėžiamos ne neigiamos, o teigiamos lietuvio būdo savybės. Lietuvis literatūroje yra apibūdinamas kaip darbštus, kantrus, artimas su gamta, turintis menišką sielos prigimtį ir linkęs būti romantiku. Tačiau pastebime ir neigiamų savybių - tai pasyvumas, nuolankumas ir paklusimas kitiems. Taigi, skirtingų laikotarpių metu lietuvių literatūroje lietuvis atskleidžiamas kaip itin darbštus, kantrus, artimas su gamta, romantiškas, mylintis meną, bet taip pat pačiu ir pasyvus, nuolankus bei paklūstantis kitiems.

Pagrindinė mintis: Lietuvių literatūroje lietuvis atskleidžiamas kaip itin darbštus, kantrus, artimas su gamta, jautrus, romantiškas, mylintis meną, bet taip pat ir pasyvus, nuolankus bei paklūstantis kitiems.

Toks lietuvio paveikslas yra kuriamas ir XVII a. poeto, lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio didaktinėje epinėje poemoje „Metai“. Tai pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys, kuriame yra vaizduojamas Prūsijos lietuvių., gyvenusių Vyžlaukio valsčiuje, gyvenimas. „Metus“ sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Poemoje daugiausia dėmesio skiriama Mažosios Lietuvos gyventojams būrams bei yra atskleidžiama žemdirbių kultūrai būdinga pasaulėjauta.

Kūrinyje viežlybieji darbą laiko pagrindiniu džiaugsmo bei laimės šaltiniu. Jis žmogų puošia, skatina pasitikėti savimi, suteikia ekonominę naudą, pavyzdžiui, Pričkus, kreipdamasis į ūkininkus, ragina vargti, kad išsimaitintų: „nes be trūso Dievs mus išmaitinti nežadėjo“. Taigi, kūrinyje yra iškeliama idėja, kad darbas lemia žmogaus vertę. Dirbantis žmogus atlieka savo pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos ir užsitarnauja pagarbą. Kaip opozicija kūrinyje yra pateikiamas Slunkiaus monologas – jame jis išreiškia savo poziciją, kad niekur nereikia skubėti, o darbus galima atlikti ir vėliau. Tačiau, deja, toks Slunkiaus bandymas pateisinti savo tingėjimą yra rūsčiai pasmerkiamas ir laikomas kaip netinkamas pavyzdys kitiems.

Svarbų vaidmenį atlieka ir gamta. Kiekviena „Metų“ dalis prasideda gamtos vaizdų aprašymu, kuris įprasmina ir žmogaus gyvenimą, perteikia jo nuotaiką. Iškeliama idėja, kad žmogus turi imti pavyzdį iš gamtos ir gyvūnų. Tai matome ir „Pavasario linksmybių“ epizode apie Lakštingalą, kuriame ji parodoma besidžiaugianti kiekvienu atliktu savo darbu, juo yra patenkinta ir nesiskundžia.

Išvados: Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ lietuvis parodomas kaip darbo nebijantis žmogus, nes darbas žmogui yra pati didžiausia vertybė, kuri praturtina lietuvio gyvenimą. Taip pat atskleidžiama ir tai, kad gamta yra neatsiejama nuo lietuvio, juos sieja artimas tarpusavio ryšys.

XX a. lietuvė atskleidžiama kaip jautri, romantiška, meniškos prigimties asmenybė.

Tokia idėja yra atskleidžiama XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Šį kūrinį sukurti autorę paskatino mirusiųjų mylimųjų žmonių ilgesys – brolių Stepono ir Vinco bei motinos. Taip pat paskatino ir didžiulis noras įamžinti tėviškę netoli Užvenčio. Kitaip nei amžininkų XX a. pradžios rašytojų Lazdynų Pelėdos, Gabrielės Petkevičienės – Bitės, Žemaitės kūriniuose, Šatrijos Raganos apysakoje senasis dvaras yra išaukštinamas – jame gyveno dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiaukojantys žmonės.

Taip pat parodomas mamatės jautrumas – ji trokšta didesnės prasmės, nei gali duoti kasdieninis gyvenimas, yra nusivylusi ir išgyvena begalinį skausmą, kuomet vestuvių epizode mato dykaduoniavimą, tuščias pramogas bei lietuvių kalbos negerbimą. Mamatė trokšta meilės, artimo žmogaus, abipusio supratimo. Tokia ji atrodo, galėtų būti su ponu Jonavičiumi, tačiau padorumas ir griežtos krikščioniškos nuostatos jai tai padaryti neleidžia.

  • Lietuvių kalba Potemės 2017
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 11 puslapių (3561 žodis)
  • Mokykla
  • Lietuvių potemės 2017
  • Microsoft Word 33 KB
  • Lietuvio paveikslas lietuvių literatūroje
    10 - 2 balsai (-ų)
Lietuvio paveikslas lietuvių literatūroje. (2016 m. Kovo 14 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuvio-paveikslas-lietuviu-literaturoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 10:40