Lietuviškos spaudos draudimas


Istorijos referatas.

Lietuviškos spaudos tradiciniais lotyniškais ir gotiškais rašmenimis draudimo įvedimo tikslai ir aplinkybės. Caro valdžios priemonės ir pasekmės leisti ir platinti lietuviškas knygas kirilikos raidėmis. Pasipriešinimo spaudos draudimui formos ir organizacija nelegalioji spaudos leidyba knygnešystės sąjūdis legalieji pasipriešinimo būdai. Kontrafakcija kaip lietuvių knygos kultūros reiškinys. Spaudos slapyvardžiai – nacionalinio sąjūdžio pasipriešinimo priemonė. Spaudos draudimo pasekmės , jo panaikinimas ir poveikis tolesnei lietuvių knygos ir kultūros raidai. Lietuviškos spaudos tradiciniais lotyniškais ir gotiškais rašme nimis draudimo įvedimo tikslai ir aplinkybės. Lietuviškų knygų naikinimas. !! Tuo tarpu Lietuvoje radosi knygnešių , slaptos periodinės spaudos , steigėsi naujos slaptos spaudos platintojų draugijos. Pasipriešinimo spaudos draudimui formos ir organizacija nelegalioji spaudos leidyba.


1.Lietuviškos spaudos tradiciniais (lotyniškais ir gotiškais) rašme-nimis draudimo įvedimo tikslai ir aplinkybės.

Lietuvių ir kai kuriose kitose istoriografijose įprasta manyti, jog kirilicos įvedimas ir lotyniškos bei gotiškos abėcėlės uždraudimas liudija Rusijos valdžią siekus lirtuvius surusinti.Labai dažnai lietuviškų leidinių lotyniškais bei gotiškais rašmenimis uždraudimas apibūdinamas tiesiog kaip ,,lietuviškos spaudos draudimas“. Matyt, nesuklystume teigdami, jog kirilicos įvedimas vertinamas ir masinėje istorinėje sąmonėje. Tuo tarpu užsienio istorikų darbuose neretai sutiksime teiginį, esą Rusijos valdžia, įvesdama kirilicą lietuvių raštijoje ir drausdama tradicinius rašmenis, siekė apsaugoti lietuvius nuo polonizacijos pavojaus ir netgi stiprinti jų tautinį tapatumą.

Kaip žinoma sumanymas įvesti kirilicą kilo netgi ne vieno visuomenės veikėjo ar imperijos valdininko galvoje. Gali būti, jog ideja apie kirilicos įvedimą lietuvių raštijoje Vilniaus švietimo apygardos pareigūnų galvose subrendo dar iki I.Kornilovo atvykimo į Šiaurės vakarų kraštą. I.Šulginas teigė, jog būtent jis kreipėsi į VŠA globėją A.Širinskį-Šichmatovą su iniciatyva pritaikyti ,,lietuvių-žemaičių raštijai“ kirilicą“. 1864 m. Sausio mėn. tokį pasiūlymą pateikė V.Kulinas straipsnyje, kuriame recenzavo A.Hilferdingo publikaciją ,,Keletas pastabų apie lietuvių ir žemaičių gentį“. Panašiu metu tokia idėja kilusi I.Kornilovui, jeigu tikėsime jo atsiminimais, po to kai jis buvo paskirtas VŠA globėju. Atrodo, kad nepriklausomai nuo to tokia idėja subrendo ir Varšuvoje, kur Aleksandras Hilferdingas ir Stanislovas Mikuckis patarinėjo Nikolajui Miliutinui. Dar anksčiau kirilicos įvedimo galimybę svarstė lietuvių inteligentai, būtent Andrius Ugianskis. Galime teigti, kad buvo tam tikros, jeigu taip galima pasakyti, bendros prielaidos daryti tokį žingsnį.

,,Galūtinai įvesti rusiškas raides į žemaitiškus elementorius ir maldaknyges“. Būtent šis sakinys leido Rimantui Vėbrai teigti, jog M.Muravjovas neuždraudė tradicinio raidyno lietuvių raštijoje, nes čia minimi tik dviejų tipų leidiniai. 1865 m. Buvo įkurta K.Kaufmano įkurta komisija kuri kreipėsi i M.Muravjovą ar šis buvo davęs žodinį draudimą spausdinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis. Cenzorius savo atsakyme nepateikė apie tai informacijos. Tad tikėtina kad M.Muravjovas davė nurodymą, tačiau vėliau jį atšauke.

Buvo manoma jog faktiškai įvedant kirilicą reikia faktiškai kurti bendrinę kalbą. Kai kurie imperijos valdininkai taip pat įsivaizdavo, jog kirilicos įvedimas į lietvių kalbą nesutrukdys jai funkcionuoti ir švietimo įstaigose. Vilniaus generalgubernatorius K.Kaufmanas, pagrįsdamas lotyniškos abėcėlės lietuvių raštijoje uždraudimo būtinybę, nurodė, jog kirilicos įvedimas padės ,,išvaduoti liaudies mases nuo polonizacijos, apšviesti jas, padaryti visiškai raštingas, išmokyti rašyti gentinėmis tarmėmis ir rusų kalba“. Taigi kirilicos įvedimas lietuvių raštijoje turintis ne tik palengvinti rusų kalbos mokymąsi, bet ir išmokyti vietinius gyventojus rašyti jų vietinėmis tarmėmis“. Kitas kirilicos įvedimo lietuvių raštijoje iniciatorius A.Hilferdingas turėjo tikslą paversti lietuvių liaudį lojaliais Rusijos piliečiais ir tam tikslui reikia puoselėti jos savimonę“. Tad kai kuriems šio žingsnio iniciatoriams kirilicos įvedimas lietuvių raštuose vietoj tradicinio – lotyniško reiškė lietuvių apsaugojimą nuo polonizacijos ir netgi tautinio tapatumo. Manau, kad totalios kultūrinės asimiliacijos siekį čia sunku įžvelgti. Jeigu tai valdžia iš tiesų siektų, tai tikrai nebūtų leidusi mokyti lietuvių kalbos Augustavo gubernijos vidurinėse mokyklose.

Caro valdžios tikslai, perimant lietuvių spaudos leidimą, matyti iš šių leidinių pobūdžio, kurį nustatė bendrieji cenzūros nuostatai ir atskiros taisyklės, duotos Vilniaus cenzūros įstaigoms. Vadovaujantis 1865 m. baladndžio 6d. ,,Laikinosiomis taisyklėmis“, Rusijoje buvo reorganizuotos cenzūros įstaigos. Vidaus reikalų ministerijoje sudaryta Vyriausioji spaudos reiklalų valdyba tapo aukščiausiąja cenzūros įstaiga.

  • Istorija Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 17 puslapių (4711 žodžių)
  • Universitetas
  • Istorijos referatai
  • Microsoft Word 98 KB
  • Lietuviškos spaudos draudimas
    10 - 6 balsai (-ų)
Lietuviškos spaudos draudimas. (2016 m. Gegužės 18 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuviskos-spaudos-draudimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 18:47