Lietuvių 12 klasės literatūra


Lietuvių konspektas. Amžius, epocha. Rašytojas, kūrinys/iai. Žanro įpatybės. Istorinis, kultūrinis kontekstas. Tema, konfliktas. Pagrindinė mintis, vertybės. Pagrindiniai veikėjai, jų savybės. Stilius. XXa. , neoromantizmas. Jonas Aistis. Eilėraščiai „Atėjo vakaras“. „Džiazas“. „Peizažas“. „Vienas kraujo lašas“. XXa. I pusė, neoromantizmas. Salomėja Nėris. „Prie didelio kelio“. Eilėraščiai. „Maironiui“. „Prie didelio kelio“. „Kodėl žemė tyli“. „Namo“. „Lietuvai“. „Troškulys“. XXa. Modernizmas. Henrikas Radauskas. Eilėraščiai. „Dainos gimimas“. „Pasaka“. „Kaštanas pradeda žydėt“. „Strėlė danguje“. „Vienaragis“. XXa. Vidurys, egzistencializmas. Alberas Kamiu „Svetimas“/ „Maras“. XXa. Vidurys, egzistencializmas ir neoromantizmas. Vincas Mykolaitis – Putinas „Vivos plango, mortuos voco“. XXa. Vidurys, egzistencializmas. Vytautas Mačernis „Vizijos“. Sonetai. XXa. Vidurys, egzistencializmas. Balys Sruoga „Dievų miškas“. XXa. II pusė, egzistencializmas. Bronius Krivickas. Eilėraščiai. XXa. Vid ir II pusė. Tremtinių poezija. Antanas Miškinis - psalmės. Dalia Grinkevičiūtė – „Lietuviai prie Laptevų jūros“. XXa. Vidurys, egzistencializmas. Antanas Škėma „Balta drobulė“. XXa. Vidurys. Marius Katiliškis „Miškais ateina ruduo“. XXa. II pusė, egzistencializmas. Justinas Marcinkevičius „Mažvydas“.


Pagr.mintis: nepertraukiamas žmogaus ir tėvynės ryšys yra svarbiausias dalykas gyvenime, atsakomybė savo tautai, kaltės išpirkimas ar bent jau noras būti suprastam.

Po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjęs žmogaus gyvybės nevertinimas. Susiformavusios totalitarinės sistemos – fašizmas ir komunizmas. Ideologija aukščiau už žmogaus egzistenciją. Antrasis pasaulinis karas, naujausiomis technologijomis naikinęs žmones.

Pagr. Mintis: visuomenėje reikia žmonių, kurie verkia per laidotuves (tokių pačių kaip ji). Žmogus nuteisiamas ne už tą nusikaltimą, kurį jis mano padaręs.

Merso - biuro tarnautojas, gyvenę Alžyre. Jis susvetimėjęs, abejingas ir kitiems ir sau pačiam. Pasmerktas mirti, atsisakinėja dvasinės pagalbos, o prieš nuosprendžio įvykdymą su įniršiu iškloja savo tiesą.

Pagr.mintis.: namai yra saugi erdvė, tvirtovė, kurioje galima pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Žmogus yra pašauktas tęsti protėvių darbus, degti ir rodyti kelią kitiems. Senolė yra geroji namų dvasia ir lyrinio subjekto globėja, vertybių ugdytoja.

Knyga teigia, jog niekas neturi teisės atimti iš žmogaus gyvybės – jokia religija, jokia ideologija, joks žmogus negali pateisinti žmogaus naikinimo.

Profesorius, kartu ir knygos pasakotojas – pagrindine vaizdavimo priemone pasirinkęs ironiją. Tai humanistas, su pasauline literatūra susipažinęs intelektualas, kalba santūriai, be sentimentų, nes nenori rodyti skausmo budeliams.

Ironiška laikysena yra savisaugos priemonė, padedanti nepasiduoti naikinančiam giltinės malūnui. Sarkazmas apsaugo nuo jausmingumo, skatina galvoti ne vien apie asmeninę dramą.

Natūralus, ryžtingas savojo pasiryžimo išsakymas, dažnai vartojami žodžiai auka, mirtis, ataka, pergalė. Kai kurie eilėraščiai folosofiniai, gyvenimas apmastomas kaip ėjimas iš pavasario į žiemą, kaip mirksnis.

Garšvos vaikystė - nepriklausoma Lietuva. Pirmasis bolševikmetis (1940 – 1941 m.). Antrasis pasaulinis karas – vokietmetis (1941 – 1944m.). Antrasis sovietmetis (1944m. ruduo). Emigracija – pasitraukimas į Vakarus.

Lietuvių 12 klasės literatūra. (2015 m. Vasario 01 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuviu-12-klases-literatura.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 10:43