Lietuvių kalbos intonacijos akustiniai bruožai


Lietuvių kursinis darbas. Įvadas. Intonacijos apibūdinimas. Tyrimo medžiaga. Tyrimo metodai. Tiriami akustiniai elementai. Akustinių intonacijos elementų tyrimas. Pagrindinis tonas. Intervalai. Kreivės pobūdis. Žodžio kirtis. Frazės kirtis. Kulminacijos. Intensyvumas. Intervalai. Kreivės pobūdis. Žodžio kirtis. Frazės kirtis. Kulminacijos. Trukmė. Tempas. Kirtis. Išvados. Literatūra.


Intonacija – tai sakinio druska, nors be jos ir galėtume suprasti sakinio reikšmę, tačiau sakinys be intonacijos netektų spalvos, išraiškingumo (Delattre 1966–7: 159). Kalboje intonacija perteikia pačias įvairiausias reikšmes modifikuodama arba iš esmės keisdama leksinio frazės pagrindo suvokimą (Pike 1963: 21; O‘Connor, Arnold 1961: 2, 3). Kiekvienai kalbai būdinga individuali, savitų bruožų turinti intonacija. Netaisyklingas jos vartojimas gali sukelti įvairių nesusipratimų (Delattre 1966–7: 159; O’Connor, Arnold 1961: 2). Dėl šios priežasties mokantis užsienio kalbų svarbu perprasti ir tos kalbos intonacijos ypatumus (plg. O‘Connor, Arnold 1961: 2, 3; Kundrotas 2004: 19).

Lietuvių kalbotyroje atlikta įvairų intonacijos tyrimų, tačiau jie labiau susiję su atskirais aspektais nei su nuoseklia jos sistemos analize. Todėl išsamiai aprašyti lietuvių kalbos intonaciją kaip aiškią sistemą kol kas būtų sudėtinga. Atsižvelgus į jos svarbą mokantis kalbų ir perteikiant įvairias reikšmes ir, be abejo, į tyrimų stoką, intonacija pasirinkta pagrindine šio darbo tema.

Pirmiausia keltas uždavinys teoriškai pagrįsti tiriamą medžiagą, tyrimo metodiką ir analizuojamų intonacijos aspektų pasirinkimą. Teorinis pagrindimas yra būtinas, kadangi lietuvių kalbos intonacijos tyrimų, kuriais būtų galima remtis, nėra gausu. Nagrinėjant teorinę literatūrą lietuvių kalba pastebėta, jog kol kas ypač trūksta intonacijos elementų ir jų funkcijų aprašų. Tai sudarė prielaidas tyrimui atlikti. Nagrinėjant teorinę medžiagą spręstos tokios problemos: kokie akustiniai elementai turėtų būti tiriami, kokiais aspektais jie turėtų būti analizuojami, taip pat svarbu išsiaiškinti, kokie turėtų būti intonacijos tyrimo metodai.

Išmesti:Atsižvelgus į šiuos aspektus atliktas praktinio pobūdžio tyrimas, kurio objektas − akustiniai intonacijos elementų bruožai. Siekta nustatyti, kokie akustiniai lietuvių kalbos intonacijos požymiai galėtų būti laikomi svarbiausiais ir kaip jie padeda perteikti tam tikras reikšmes kalboje. Tiriant elementų veiklą taip pat bandyta išsiaiškinti, ar svarbus pasakymo reikšmės suvokimui tempas ir ar analizuojant akustinius elementus reikia atsižvelgti į tiriamų segmentų dydį. Galiausiai siekta pateikti lietuvių kalbos intonacijos aprašą. Tam reikėjo išspręsti tokius uždavinius: išanalizuoti akustinius intonacijos elementus, nustatyti jų bruožus, skiriančius pagrindinius sintaksinius sakinių tipus lietuvių kalboje, ir nustatyti, kokie akustinių elementų požymiai yra svarbiausi intonacija perteikiamai reikšmei lietuvių kalboje.

Prieš pradedant tyrimą, keltos kelios hipotezės: svarbiausi akustiniai intonacijos elementai yra pagrindinis tonas, intensyvumas ir trukmė; visų šių trijų elementų ypatybės yra svarbios intonacija perteikiamų prasmių kalboje suvokimui; frazės ilgis intonacijos funkcijų ir akustinio aspekto tyrimui nėra svarbus, jis nedaro įtakos intonacija perteikiamoms reikšmėms kalboje.

Intonacija yra vienas universaliausių ir kartu individualiausių reiškinių kalboje: daugelis lingvistinių ir paralingvistinių intonacijos funkcijų yra bendros net ir visiškai skirtingos kilmės kalboms (Hirst, Di Cristo 1998: 1). Pasak D. Bolingerio, bendroji intonacijos charakteristika sieja pačias įvairiausias kalbas glaudžiau, negu bet kuris kitas kalbinis reiškinys (Bolinger 1972: 315). Kita vertus, intonacija taip pat yra ir individuali. Kiekvienai kalbai ji suteikia specifinį skambesį. Intonacija laikoma daugialypiu reiškiniu, neatsiejamu nuo šnekamosios kalbos (Girdenis 2003: 238, 239). Lingvistikos darbuose galima rasti daug skirtingų intonacijos apibrėžimų ir jos struktūros apibūdinimų (Ceplitis 1974: 60). Gana dažnai minimas intonacijos ir muzikos ryšys, ji vadinama kalbos melodija (Bolinger 1972: 11). Pasak R. A. Hallo jaunesniojo, intonacija – tai kalbos melodija, jos pakilimas ir nusileidimas tarpusavyje susijusiuose sakiniuose (Hall 1953: 283). Taip pat pabrėžiamas intonacijos kompleksiškumas. D. Crystalas teigia, jog intonacija – ne atskira kontūrų ir lygmenų sistema, o įvairioms prozodinėms sistemoms priklausančių elementų derinys (Crystal 1969: 110). Panašų apibrėžimą pateikia ir A. Girdenis. Pasak mokslininko, intonacija – garsinių priemonių kompleksas, apiforminantis šnekamosios kalbos sakinį, arba frazę, (Girdenis 1999: 259). Tai iš esmės yra sudėtingas reiškinys, derinantis turinio ir išraiškos, reprezentacinę ir ekspresyvinę garsų funkcijas, grynai lingvistinius ir paralingvistinius kalbos elementus (Girdenis 2003: 239). Kartais intonacijos apibūdinimuose ypač pabrėžiamas funkcinis aspektas. I. Abe‘is ir K. L. Pike‘as svarbiausia laiko emocinę intonacijos funkciją. Autorių teigimu, intonacijos esmė yra kalbėtojo požiūrio ir emocijų perteikimas (Abe 1955: 337) bei kalbėtojo charakterizavimas (Pike 1963: 20). Kartais intonacija tapatinama su kalbos prozodija apskritai. Šiuos du reiškinius griežtai atskyrė D. Hirstas ir A. Di Cristas – jie teigia, jog intonacija yra tik vienas iš veiksnių, kartu su kirčiu, kiekybe ir bendruoju kalbos tonu padedančių kurti kalbos prozodiją (Hirst, Di Cristo 1998: 3, 4). Autoriai intonaciją apibrėžia kaip vieną iš prozodijos dalių, apibūdinančią kalbos skambesį ir siejančią atskiras garsų ypatybes su akustine jų išraiška – intonaciją kuria garsus apibūdinantis akustinių elementų rinkinys (Hirst ir Di Cristo 1998: 7).

Lietuvių kalbos intonacijos akustiniai bruožai. (2015 m. Spalio 19 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuviu-kalbos-intonacijos-akustiniai-bruozai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 10:09