Lietuvių kalbos istorijos koliui konspektas


Istorijos konspektas.

Kirčiavimo raida. Kirčiavimo sistemos rekonstrukcija IDE kirtis. Laisvas ar beveik laisvas. IDE prokalbei rekonstruojamas laisvas kirtis. Kirčiavimo sistemos rekonstrukcija baltų prokalbė. Baltų prokalbei. Kirčiavimo raidos šaltiniai. 1605. Katekizmas. 1737. Universitas Lingvarum Litvaniae. Kirčiavimo raida vardažodžių paradigmos. Sosiūro Saussure ir Fortunatovo dėsnis. Kirtis iš tvirtagalio ir trumpojo skiemens tam tikru laiku kėlėsi į tolesnį gretimą. Tvirtapradį skiemenį. Ferdinandas de. Saussure ‘ as. Kirčiavimo raida priegaidės. Vokalizmo raida. Vokalizmo rekonstrukcija. Ide prokalbei. IDE prokalbė. H1 / h1 /. H2 / + e + h2 /. H3 / h3 /. Lietuvių kalba. Trumpieji balsiai. IDE trumpieji balsiai. Ilgieji balsiai. An ąn ą. IDE ilgieji balsiai. Sudėtiniai dvibalsiai. IDE dvibalsiai. Mišrieji dvigarsiai. Galūnių trumpėjimas. Trumpieji išlaikyti. Augusto Leskieno dėsnis. Lietuvių kalbos ilgieji balsiai ir uo , ie akūtinėse galūnėse sutrumpėjo. Vienskiemenių žodžių akūtas virto cirkumfleksu. Cirkumfleksu virto ir akūtiniai sudėtiniai dvibalsiai. Kiekybiniai vokalizmo pakitimai. Balsių kaita. E eilės raida lietuvių kalboje. Ir u eilių raida lietuvių kalboje. Balsių kaitų eilės. Rezultatas trumpieji balsiai. Rezultatas ilgieji balsiai. Priebalsių raida. IDE konsonantizmas. Baltų lietuvių priebalsių raidos principai. Ruki dėsnis. S + , , , i = š. Sprogstamieji priebalsiai. Pučiamieji priebalsiai. Antriniai priebalsiai. Ch , h. Istoriniai priebalsių sandūros procesai. Priebalsių asimiliacija. Priebalsių palatalizacija. Priebalsio artikuliacijos. Istorinė gramatika. Nekaitomųjų riboto kaitymo kalbos dalių raida. – p. Pā nek. > pa daryti. Prā nek. > pra dėti.


Atsiskiria rytų baltai (apie V a. pr. Kr.) ir ilgųjų balsių pokyčiai: e žemėja — jo vietą užima iš *ei atsiradęs e vidut. ilg.

IDE prokalbės *s po r, u, k, i virto baltų š, slavų x, indoiranėnų š, pvz.: viršus (lo. verrūca „karpa“), tirštas (lo. torreo).

•č, dž iš senovinių *tj, *dj (svečias, medžiai); afrikatos prieš užpakalinius balsius, prieš priešakinius – minkštieji t, d;

t, d, virtimas s, z (t, d +-t =st, t, d +-d =zd), pvz.: met-+-ti (plg. meta, metė) = mesti; ved-+-ti (plg. veda) = vesti (jau baltų prokalbėje).

t, d prieš priesagos priebalsius s virto s ir paskui buvo išleistas arba jie čia tiesiog išleisti (t, d +-s = ss = s arba t, d +-s = s ), pvz.: žaid-slas =žaislas, jaut-+-smas =jausmas, šviet-+-sa=šviesa.

s po r, k, g virto š, pvz.: rūgštus (rūg+st+us).

n prieš b, p virto m, pvz.: sambrūzdis (plg. santaika).

n prieš k, g virto gomuriniu, pvz.: lankas.

Priebalsių asimiliacija pagal duslumą/skardumą senas reiškinys (yra ir kt.

kalbose), pvz.: bėgti, lipdo.

s, z prieš č, dž virto š, ž, pvz.: vesčiau.

Asimiliacinis minkštinimas – visa priebalsių grupė prieš priešakinį balsį, pvz.,

virptelėti. (Latvių kalba asimiliacinių minkštųjų priebalsių neturi, prūsų - neaišku.)

1.Pirmiausia suminkštėjo k, g (prieš i buvo minkšti gal baltų prokalbėje (plg. latvių ķ, ģ).

3.Lūpiniai p, b, m, v ir iki šiol lie. tariami ne taip minkštai.

Jotinis minkštinimas atsirado dėl j nykimo tarp priebalsio ir balsio, pvz.: lapių (tarp balsių ar žodžio pradžioje jotas išlaikytas, pvz., sauja, joti).

•Po p, b (tarmėse ir m, v) j išliko ir dabar, pvz., pjauti, bjaurus (tarmėse rėmjau, rovjau).

•Po dantinių t, d jotas išnykdamas pakeitė priebalsius į afrikatas č, dž (analogiškai latvių į š, ž).

Naujieji – kilę iš kaitomųjų kalbos dalių tam tikrų formų (pvz., šiandien iš gal. *šian dienan).

Senieji – kilmė iš kaitomų žodžių formų jau nėra akivaizdi arba neįrodoma (pvz., čia, ten, kur), dalis jų paveldėti, turi atitikmenų kitose kalbose, lie. jau, la. jau, pr. iau, sl. (j)u-že, got. ju.

Prieveiksmių būta jau IDE prokalbėje, jie atlikdavę ir prielinksnių, dalelyčių, jungtukų funkcijas, pvz., lie. nū, nūnai, nūn ‘dabar’, plg. s. sl. nyně, gr. nun, nūn, skr. nūnam.

turi įvardžių šaknis, plg. kitas (kitur, kitaip), visas (visur, visaip, visada) ir

baigiasi tam tikrais prieveiksminiais formantais.

vietos reikšmė – formantas r (pvz., kur, kitur, visur ...),

/laiko reikšmė – da (iš *d ) arba l (kada, tada, visada, niekada ir kol, iki šiol, pakol ...),

būdo reikšmė – p (kaip, taip, anaip, kitaip, niekaip, šitaip ...).

Senieji prieveiksmiai gali būti išplėsti kitais žodžiais, pvz., jaugi (jau + gi), tuoj (iš tuo + jau)

  • Istorija Konspektai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 35 puslapiai (2969 žodžiai)
  • Universitetas
  • Istorijos konspektai
  • Microsoft Word 3058 KB
  • Lietuvių kalbos istorijos koliui konspektas
    10 - 5 balsai (-ų)
Lietuvių kalbos istorijos koliui konspektas. (2016 m. Balandžio 23 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuviu-kalbos-istorijos-koliui-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 21:23