Lietuvių kalbos tarmės


Rasinys apie tarmes. Lietuvių kalbos tarmės skaidrės. Rasiniai apie tarmes. Tarmes skaidres. Tarmės rašinys. Lietuviu kalbos referato pavyzdys. Rasinys tarmes. Panevėziškiu tarmės pavyzdžiai. Paneveziskiu pavyzdziai. Tarmes pavyzdziai.

Lietuvių referatas. Lietuvių kalbos tarmės. Aukštaičių tarmė. Žemaičių tarmė. Lietuvių kalbos tarmių pavyzdžiai. Panevėžiškių tarmės bruožai. Panevėžiškių tarmės paplitimas. Pietų panevėžiškių tarmės pavyzdys. Šiaurės panevėžiškių tarmės pavyzdys.


Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė Lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie Lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau xvi a. Senuosiuose Lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis Lietuvių kalbos, žemaičių vardu nuo seno buvo vadinama vidurio Lietuvos žemuma. Joje susidariusią tarmę imta vadinti žemaičių tarme, o kaip jos priešingybę kito Lietuvos ploto tarmę — aukštaičių tarme.

Aukštaičių ir žemaičių tarmės skiriamos pagal dvibalsių ie, uo tarimą: aukštaičiai juos išlaiko, o žemaičiai keičia kitais garsais.

Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių an, am, en, em ir balsių ą, ę tarimą skyla į vakarų, pietų ir rytų aukštaičius (plg. Kaip tariami žodžiai ranka, žąsis).

Vakarų aukštaičiai (Kauno, marijampolės, vilkaviškio, šakių, šiaulių r. ) dvigarsius an, am, en, em ir balsius ą, ę išlaiko ir taria kaip bendrinėje kalboje ranka, žąsis. Vakarų aukštaičiai turi dvi patarmes: Kauniškių ir šiauliškių. Kauniškių patarmė artimiausia bendrinei kalbai. Jie skiria ilguosius ir trumpuosius balsius ir išlaiko kirčio vietą. Šiauliškiai trumpina nekirčiuotų skiemenų ilguosius balsius, kartais atitraukia nuo galūnės kirtį.

Pietų aukštaičiai (alytaus, druskininkų, varėnos r. ) išlaiko an, am, en, em, bet ą, ę verčia ū, y: jie sako ranka, žūsis. Rytų aukštaičiai (širvintų, švenčionių, ignalinos, molėtų, anykščių, utenos, zarasų, rokiškio, panevėžio r. ) minėtus dvigarsius verčia om, on, em, en arba um, un, im, in: ronka, runka, o balsius ą, ę verčia o, e arba ū, y: žosis, žūsis.

Rytų aukštaičių tarmė dar skirstoma į šnektų grupes. Vienai priklauso šnektos, trumpinančios (redukuojančios) nekirčiuotų skiemenų ilguosius balsius: panevėžiškiai trumpuosius galūnių balsius suplaka į vieną neaiškų balsį: po kieto priebalsio — į užpakalinės eilės, po minkšto — į priešakinės eilės; širvintiškiai šiek tiek mažiau nei panevėžiškiai redukuoja žodžio galo balsius; o anykštėnai vietoj kirčiuotų negalūninių a, e taria o, ė (e), pvz. , rotas ratas .

Lietuvių kalbos tarmės. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuviu-kalbos-tarmes.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 00:28