Lietuvių liaudies apranga


Dailės skaidrės. Lietuvių liaudies. apranga. Seniausi lietuvių liaudies drabužių piešiniai ir aprašymai yra išlikę iš XVII amžiaus. XIX amžiaus vasarinį, šventadieninį lietuvės valstietės kostiumą sudarė marškiniai. Išeiginis vasarinis vyro kostiumas XIX a. Aukštaitijos liaudies rūbai. Aukštaitės vilkėjo ilgais baltais lininiais marškiniais. Prijuostė Aukštaitijoje dėvėta balta su apačioje įaustu raudonu ruožu – geometrinio ornamento juosta. Išeiginės liemenės dažnai buvo siuvamos iš brangių pramoninių audinių šilko. Netekėjusios merginos galvas puošė aukso apsvos spalvos galionais (galionus siūdavo iš plačios. Vyrų sermėgos. Žemaitijos liaudies rūbai. Žemaičių drabužiai išsiskiria iš kitų regionų kostiumu spalvingumu. Moterys vilkėjo ilgais, tunikos tipo marškiniais. Žemaitės vilkėjo liemenes aukščiau liemens arba visai po krūtine pridurtais raukčiais. Žemaičių vyrai XIX a. viduryje vilkėjo sermėgomis (žaliomis. Klaipėdos krašto liaudies rūbai. Moterų marškiniai pasiūti kitaip nei visoje Lietuvoje gausiai suraukti apie kaklą. Švarkeliai prigludę, dažniausiai tamsiai mėlyno audinio. Nuotakos ant galvos. Vyrų apranga panaši į kitų regionų aprangą. Dzūkijos liaudies rūbai. Dzūkių marškiniai panašūs į aukštaičių - tunikos sukirpimo su rankovėse įaustais raudonai smulkiais rinktinais raštais. Merginos galvas puošė. Vėsesniu oru siausdavosi didelėmis vilnonėmis skaromis. Suvalkijos liaudies rūbai. Marškiniai išsiskiria labai. Sudėtingiausia kostiumo dalis –prijuostė. Merginos galvas dažniausiai puošdavo plačiais aukso spalvos galionais.


Išeiginės liemenės dažnai buvo siuvamos iš brangių pramoninių audinių: šilko, damasto, aksomo. Mėgstamiausios spalvos – žalia, raudona, geltona/auksinė sidabrinė. Siuvamos dviejų tipų liemenės: vienos nuo liemens nesusiūtos ir platėjančios, kitos – nuo liemens pridurtais klostytais skvereliais. Priekyje liemenės suvarstomos arba susegamos kabėmis.

Vyrų sermėgos, pilkos arba rusvos, dažniausiai siūtos iš nedažyto milo, būdavo durtos ties liemeniu, su klostytais nugaros skvernais. Skrybėles prie kaubres prigludusiais kraštais. Geriausias apavas – auliniai batai. Tik neturtingieji šventadieniais avėdavo nagines ar vyžas.

Moterys vilkėjo ilgais, tunikos tipo marškiniais, į kurių stačias apykakles, krūtinės užsegimo juostelę, rankogalius, o kartais ir į rankovės apačią įausdavo juostas su raudonu geometriniu ornamentu. Ornamentai labai smulkūs, sukomponuoti iš mažų rombelių, kryželių.

Žemaičių vyrai XIX a. viduryje vilkėjo sermėgomis (žaliomis, pilkomis, vėliau ir juodomis) nuo liemens durtais skvernais, gausiai rauktais ar klostytais nugaroje. Dažniausiai ryšėdavo namuose austomis baltomis arba raudonai languotomis kaklaskarėmis.

Švarkeliai prigludę, dažniausiai tamsiai mėlyno audinio, vienspalviai. Sermėgos nuo liemens kirptos, rauktos. Prijuostės lininės – baltame dugne įaustais raudonais raštais, sudarytais iš geometrinių ar stilizuotų augalinių elementų. Juosėjo plačiomis ir siauromis rinktinėmis juostomis, o prie juosmens prisikabindavo delmoną – plokščią puošniai siuvinėtą krepšelį.

Nuotakos ant galvos dėdavo specialiai iš kaspinų ir visokių blizgučių padarytą karūnos pavidalo papuošalą – gūžę ar kyką – labai aukštą cilindro formos galvos apdangalą, padarytą iš juodo aksomo arba fetro ir puošto auksaspalviais galionėliais.

  • Dailė Skaidrės
  • 2014 m.
  • 29 puslapiai (950 žodžių)
  • Dailės skaidrės
  • MS PowerPoint 10591 KB
  • Lietuvių liaudies apranga
    10 - 4 balsai (-ų)
Lietuvių liaudies apranga. (2014 m. Gruodžio 14 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuviu-liaudies-apranga.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 16:21