Lietuvos ekonominė raida


Ekonomikos savarankiškas darbas. Tyrimo objektas. Tyrimo uždaviniai. Ekonominė mintis.


Ekonominė mintis - tai nuomonių ir pageidavimų, pirmiausia ekonominės politikos srityje, dominuojančių to laiko ir vietos visuomenės sąmonėje, visuma. Ekonominę mintį dažnai plėtoja ekonomistai profesionalai, žinomi mokslininkai.

Lietuvos istorijoje galėtume išskirti tris ekonominės minties pakilimo laikotarpius. Šiuose laikotarpiuose, Lietuvoje, parašytuose darbuose, jau buvo galima įžvelgti tam tikrų pažiūrų sistemą o ne atskiras ekonomines idėjas.

Ekonominės teorijos taikymas paskatino J.S. Millį politinės ekonomijos literatūroje skirti mokslą ir meną. Žymieji ekonomistai gerai suvokė, kad, norint pritaikyti ekonominę teoriją, reikia atsižvelgti ne vien į tiriamos problemos veiksnius, bet ir į jos socialinius, politinius, moralinius, kultūrinius požymius. Tų požymių kitimo poveikis, tiriamai problemai nagrinėti, gali būti reikšmingesnis negu ekonominiai veiksniai. Kiekvienos šalies ekonominė mintis yra integrali tautos kultūros dalis. Kiekvienos tautos intelektualai visada tyrinėjo savo nacijos skurdo ir turto didėjimo ar mažėjimo priežastis. Tai buvo svarbiausias nacionalinės ekonominės minties susiformavimo ir plėtros akstinas. Bet tautos ekonominės minties, jos ginamų ekonominių doktrinų - konservatyvių, liberalių, socialistinių, krikščioniškų ir kt., negalima sutapatinti su ekonomikos mokslų teorine ekonomine analize.

XVI -XVII a. tai ekonomikos mokslo formavimosi pradžia. Ekonomikos mokslas dar nebuvo įvardytas kaip atskira mokslo sritis arba mokslo disciplina aukštosiose mokyklose. Formuojantis nacionaliniams ūkiams ir pasaulinei rinkai reikėjo visapusiškiau pagrįsti ekonominius procesus.

Svarbiausia XVI -XVII a. ekonominės politikos ir ekonominės minties kryptis buvo merkantilizmas. Merkantilistai buvo pirmieji, ekonominius klausimus akivaizdžiai atriboję nuo religinės pasaulėžiūros. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje taip pat atsiranda tokio pobūdžio ekonominė mintis. Savo pobūdžiu neatsiliekanti nuo bendro europinio lygio. Apskritai būtų sunku įvardyti pirmąjį ekonomistą Lietuvoje, nes net pirmuoju didžiuoju ekonomistu įvardijamu Aristoteliu, galima suklysti.

Kadangi sparčiai plintant įvairioms pinginėms sutartims, vadovo, kaip jas sudaryti, nebuvo. Todėl savo knygoje profesorius M. Smigleckis aptarė įvairaus pobūdžio pinigines ir prekybos sutartis. Plėtojantis prekybiniam ir skolintajam kapitalui, kanonų teisės specialistais buvo priversti peržiūrėti bažnyčios draudimą imti palūkanas. Specialiose jėzuitų komisijose buvo aptariami įvairūs jų ėmimo klausimai. Ir kai 1586 m. popiežius Sikstas V uždraudė sudaryti sutarti, garantuojančia pastovias palūkanas, gyvenime šio draudimo nebuvo paisoma, jo nepaisė net ir jėzuitai. M. Smigleckis analizavo įvairius atvejus pateisinančius skolinamąjį procentą. Buvo taikomi įvairūs kazuistikos metodai, kuriais buvo galima pateisinti beveik visus palūkanų ėmimo būdus. Pavyzdžiui tuo atveju kai skolintojas galėtų naudingai panaudoti pinigus, tačiau skolininkas paršo paskolinti, tai palūkanas imti leidžiama. Tad būtent palūkanų klausimas buvo bene labiausiai kompromisinis, nulemtas viduramžių kanonų.

Lietuvos ekonominė raida. (2016 m. Sausio 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuvos-ekonomine-raida.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 15:33