Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibiro regionus


Istorijos referatas.

Įvadas. Masinių trėmimų į Sibirą pradžia. Žmonių deportacija reokupacijos laikotarpiu. Pokyčių laikotarpis mirus J. Stalinui 1953m. Projektas „Misija Sibiras‘13“. Išvados.


Tremtis- pats baisiausias etapas per visą Lietuvos istorijos laikotarpį, atnešęs daug nelaimių ir skausmo daugeliui nekaltų žmonių. Nors didelė dalis inteligentijos žeminosi prieš okupantus, taip norėdami apsaugoti tautą nuo smūgių, lūkesčiai liko neįgyvendinti. Užteko tik vienerių metų, kad Sovietų valdžia įkalintų, nužudytų ir ištremtų daugiau lietuvių nei per visą XIX amžių. Todėl ši tema yra labai aktuali XXI a. kultūrai. Žmonių patirtas siaubas, nežmogiškai didelė patirtis atnešusi naujovių ir privertusi susimąstyti apie gyvenimo tikrovę. Juk kiekvieno kelionė į Sibirą buvo skaudi gyvenimo atkarpa, sava ir nepakartojama istorija, papildanti mūsų tautos istoriją... Visi žinome, kad žmonės į tremtį buvo vežami prievarta. Netikėtai ir slaptai, okupacinės valdžios nurodymu, dažniausiai naktimis, ginkluotų enkavedistų ir istrebitelių būrys įsiverždavo į pirkią, atimdavo turtą, išveždavo į geležinkelio stotį ir ištremdavo į Sibiro platybes. Sunku pagalvoti, kokius išgyvenimus, skausmą, nerimą, baimę turėjo patirti visi tremtiniai. Juk griuvo jų gyvenimas, atsiverdavo nežinia, kas bus toliau, koks bus gyvenimas svetimame, žiemą šaltame, vasarą karštame krašte. Tai kėlė baimės, sumišimo jausmą. Ne vienas sunkiai mąstė, klausė savęs ir kitų: „Ar liksiu gyvas?“, „Ką su manimi padarys tie bejausmiai, pykčio užvaldyti žmonės?“ „Kaip toliau gyvensiu, ką dirbsiu?“, „Kokie bus mano namai?“, „O kas manęs lauks, jei grįšiu?“ O visi jie galėjo būti laimingi ir gyventi visavertį gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje. Visi galėjo sukurti gražią šeimą, turėti gerą darbą. Savo darbštumu jie galėjo pasiekti gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę. Tačiau okupacija, tremtis šias galimybes iš jų atėmė. Visi šie žmonės tikėjosi ramaus gyvenimo, bet jų viltys, svajonės dužo tamsiuose vagonuose ir tolimuose kraštuose. Jų gyvenimai pažymėti pažeminimu, nuasmeninimu ir dideliais vargais. Juk šie žmonės buvo netikėtai išplėšti iš namų, kaip augalai perkelti į kitokį žemės plotą. Ir ten Sibire pirmiausiai jie turėjo prisitaikyti, suvokti taigos atšiaurumą, to krašto žmonių kalbą, papročius, gyvenimo būdą. Nuolat stebimi prižiūrėtojų, iš laisvų valstiečių jie turėjo tapti lyg vergais. Turėjo tarnauti, vykdyti nurodymus. Žmonės patyrė didelį psichologinį šuolį. Kyla klausimas, kas padėjo jiems išlikti tvirtais žmonėmis, išsaugoti jausmus? Galbūt gyvenimas savo krašto prisiminimais, rūpinimasis vaikais ir tikėjimas, kad galbūt kažkada sugrįš. Sibiro lageriuose jie sunkiai dirbo, į juos nieks neatsigręžė, niekas nepadėjo, kai neturėjo ką valgyti.. O dabar nemažai visą siaubą ištvėrusių žmonių gyvena kartu su mumis Nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje. Sukūrę šeimas, susitvarkę aplinką, gyvenimą, džiaugiasi gyvenimu toliau. Jų norai, viltys atgimė, jie nori pajausti meilę, šilumą, jaukumą, kurį buvo praradę Sibiro lageriuose. Nuoširdžiai ir atvirai pasakoja savo gyvenimo istorijas, dalijasi turima patirtimi. Juk patirtis, kad suvoktume iš kur atėjome, kiek atėjome ir įvertintume tai ką turime dabar. Tas suvokimas yra be galo aktualus šiandieniniai kartai, kuri susiformavo atgavus laisvę, Lietuvos nepriklausomybę.

Didžiausi lietuvių trėmimai į Sibirą prasidėjo 1941m. birželio 15 d. ( Šiandien ji įvardijama kaip Gedulo ir vilties diena). Nei vienas gyventojas nesitikėjo tokio okupantų puolimo ir galimų pasekmių, taip pat vis didėjančios agresijos. Viso to iniciatorius buvo sovietų sąjungos diktatorius J. Stalinas, kuris savo žiaurumu prilygo kitam vadovui A. Hitleriu. Pirmoji Lietuvos okupacija ir buvo pirmas žingsnis vykdant represijas. Stalino valdoma šalis taikė teroro politiką, kuri ir sukėlė masinius trėmimus į svetur. Tikslas buvo labai paprastas- taip valdžia siekė palaužti tautos pasipriešinimą, įtvirtinti naują tvarką, izoliuoti prieštaraujančius valdžiai ir ištisus socialinius sluoksnius. ( Ypač buožiją, kaip klasę). Birželio 14-18 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 18 000 žmonių. Tačiau Lietuvos gyventojai bandė kovoti su okupantų valdžia ir kaip atsakas į tai, pradėtos kurti pasipriešinimo grupės. Tomis dienomis į Sibirą iškeliavo 17 ešelonų : 11 ešelonų su tremtiniais, 4 ešelonai su suimtaisiais ir 2 ešelonai su kriminaliniais nusikaltėliais. Daugiausiai Stalinas trėmė žmones į Novosibirsko sritį, Kazachstaną, Laptevų jūros salas, Jakutiją, Altajų ir kitus atokius Sibiro regionus. Visų pirma buvo pradėtas naikinti – to meto Lietuvos elitas. Tremčiai buvo pasmerkti politinių partijų vadovai, kariuomenės veikėjai, teisininkai, mokytojai, kultūros veikėjai, bei stambūs ūkininkai. Visgi didžiąją dalį tremtinių sudarė lietuviai – apie 12 tūkstančių, dar buvo apie 2 tūkstančiai žydų, na ir visa kita dalis sudarė lenkų tautybės žmonės. (Rūsčio Kamuntavičiaus, Vaidos Kamuntavičienės, Remigijaus Civinsko ir Kastyčio Antanaičio knygoje „ Lietuvos istorija 11-12 klasėms“ sakoma: „ Represiniai organai, įkurti ir kontroliuojami SSRS, pradėjo masines represijas prieš Lietuvos gyventojus. Be teismo ir kaltinimų pareiškimo 1941m. birželio 14- 18 d. per 16 200 žmonių, daugiausia politinio ir kultūrinio Lietuvos elito atstovų, buvo ištremta į Sibirą, kur daugelis žuvo nuo nežmoniškų tremties sąlygų. Buvo represuota didžiuma Lietuvos valdininkų, karininkų ir politikų, tik nedaugeliui nuo suėmimo pavyko pasitraukti į užsienį. Dėl represijų pirmosios okupacijos metu Lietuva neteko per 30 000 gyventojų.“

  • Istorija Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 15 puslapių (4996 žodžiai)
  • Kolegija
  • Istorijos referatai
  • Microsoft Word 2701 KB
  • Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibiro regionus
    10 - 9 balsai (-ų)
Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibiro regionus. (2016 m. Kovo 12 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuvos-gyventoju-tremimai-i-sibiro-regionus.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 14:12