Lietuvos Istorija konspektas


Istorijos konspektas. Sąjūdis kaip socialinis judėjimas. Kas Lietuvai yra Lenkija? XX a. Vaizdinio transformacijų interpretacija. “Kova” už LDK valstybingumą ir atskirumą nuo Lenkijos. Lenkija ir lietuviškojo tapatumo problema. Pabaigai. Lietuvių šventinės tradicijos pokyčiai XX a. Antroje pusėje - XXI a. Pradžioje. Etninė tradicija ir kultūrinė rezistencija. XX a. II p. Folklorinis Rasų (Joninių) šventės modelis. Etninė tradicija atgavus nepriklausomybę. Etninės tradicijos transformacijos XX ir XXI šimtmečių sankirtoje. Tradicinės persirengėlių vaikštynės. Miesto karnavalinė eisena. XXI a. Pr. Visuomeninis Joninių šventės modelis. Įvadas. Diasporos misijos pasikeitimai praeities patirtys. Išeivija su valstybe ir be valstybės. Lietuva ir diaspora senoji ir naujoji išeivija. Diasporos likimas - Lietuvos politikos rūpestis.


Besikeičianti tarptautinė situacija, didžiųjų Lietuvos kaimynių geopolitinių dėmenų persiskirstymas XX a. 4-tojo dešimtmečio antroje pusėje paveikė ir pirmosios Lietuvos respublikos situaciją. Galimo karinio konflikto nuojautos vertė permąstyti Lietuvos visuomenės santvarką ir sąrangą, Lietuvos vietą Europoje.

Politinė ir geopolitinė situacija krypo Lietuvos nenaudai – buvo priimti Lenkijos ir Vokietijos ultimatumai, užmegzti diplomatiniai santykiai su Lenkija, neišsprendus „Vilniaus klausimo“, nacių Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą, įrodinėdama, kad tai yra istoriškai vokiškos žemės. Įtampa ėmė augti ir tarp Tarybų Sąjungos bei Lietuvos. Šių šalių santykiai iš principo buvo gana pozityvūs, nes Tarybų Sąjunga viena iš nedaugelio valstybių pabrėžė, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas turi priklausyti Lietuvai, žinoma, tokią poziciją ir pareiškimus pirmiausiai formuluodama kaip jauką jaunai Lietuvos valstybei - Molotovo – Ribentropo paktas aiškiai parodė tikrąsias Tarybų Sąjungos užmačias. 1939 m. spalio 10 dienos sutartis tarp Tarybų Sąjungos ir Lietuvos įtampą šalyje dar labiau padidino („Vilnius mūsų – o mes rusų“)..

Įtampos to meto Lietuvos visuomenėje pasireiškė dviejuose plotmėse – didėjanti kritika ir nusivylimas Antano Smetonos valdymu, auganti įtampa tarp lietuvių ir kitų tautinių grupių, pirmiausiai žydų. Prie Lietuvos prijungtas Vilnius ir Vilniaus kraštas taip pat reikalavo pastangų jį integruoti, o Lenkiją okupavus naciams ir bolševikams Vilniaus karšto gyventojų skaičius gana gausiai pasipildė ir karo pabėgėliais, kuriais nors ir jau parradusi dalį suvereniteto Lietuvos valstybė rūpinosi, kartu su tarptautinėmis organizacijomis teikė humanitarinę pagalbą, rūpinosi pabėgėlių būstu.

1940-ųjų metų vasaros įvykiai tapo lemtingi Lietuvos respublikai. Birželio mėnesį Raudonoji armija užėmė visą šalies teritoriją, o politinis šalies „savanoriško“ įstojimo į Sovietų Sąjungą spektaklis baigėsi vasaros pabaigoje. Lietuvai tapus Tarybų socialistine respublika tuoj pat prasidėjo politinės ir socialinės pertvarkos. Skaudžiausiai pajustos ir giliausiai bendrojoje atmintyje įsirėžusios 1941 metų birželio 14 – 18 dienų trėmimais. Nuo kurių nukentėjo visis Lietuvos respublikos piliečiai, bet tuo pačiu susiformavo paraleli nuostata, kad trėmimai buvo nukreipti tik prieš lietuvius, kitos tautinės grupės nuo jų nenukentėjo, o kai kurios tariamai net talkino bolševikams okupuojant kraštą, pertvarkant šalies ūkį ir organizuojant trėmimus į Sibirą.

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo Tarybų Sąjungos ir nacių Vokietijos kariniai veiksmai, kurių sūkuryje nuo pat pradžios atsirado ir Lietuva. Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) nariai ir juos palaikantys asmenys kilusį karinį konfliktą manė išnaudoti kaip progą atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Buvo sukurta Laikinoji Vyriausybė ir bandyta tvarkytis savarankiškai, tačiau tuo pačiu tikrieji padėties ir šalies šeimininkai buvo naciai. Lietuvos valstybingumas ir visuomenė patyrė dar vieną transformaciją ir vidines įtampas. Ilgainiui suvokta, kad naciai visiškai nepaiso lietuvių interesų, todėl 1943 metų pradžioje gan aktyviai pardėjo burtis lietuviškasis pogrindis, kurio tikslas buvo boikotuoti nacių valdžios sprendimus, skatinti lietuvių savimonę, o tuo pačiu rengtis ir karo pabaigai bei galimoms kovoms tiek su naciais, tiek su bolševikais, ypač kuomet akivaizdžiai išryškėjo Raudonosios armijos pranašumas rytų fronte. Nemažas vilties lietuvių rezistencija siejo ir su vakarų šalių pagalba. Tačiau 1945 metais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, o Lietuvoje sustojus Raudonajai armijai tapo aišku, kad ji savo noru iš šalies nepasitrauks. Prasidėjo ginkluotos pokarinės rezistencijos laikotarpis. Tačiau nepaisant lietuvių pastangų, sovietų valdžia sietuvoje įsitvirtino ilgiems dešimtmečiams dar sykį perkeitusi šlies politinį ir socialinį būvį.

Politinės galimybės dinamikoje politinė liberalizacija SSRS buvo lemiamas faktorius Sąjūdžio atsiradimui. Prasidėjus reformoms Sovietų Sąjungoje politinės galimybės ribos palaipsniui plėtėsi. Prie to prisidėjo ir paties Sąjūdžio veikla. A.Jakovlevo vizitas, skirtas Sąjūdžio veiklos įvertinimui, parodė, kad Maskva tuo laikotarpiu rėmė LPS, o tai turėjo tiesioginės įtakos judėjimo radikalėjimui. Dėl Sąjūdžio spaudimo 1988 m. rudenį pasikeitusi LKP vadovybė suteikė Sąjūdžiui naujų galimybių, nes jai vadovauti pradėjo nuosaikūs komunistai, kuriems nacionaliniai sentimentai nebuvo nesuprantami ar svetimi. Sąjūdžio atstovų išrinkimas SSRS liaudies deputatų suvažiavimo delegatais 1989 m. pavasarį suteikė judėjimui galimybę, išnaudojant sąjunginę ir tarptautinę žiniasklaidą, atkreipti centrinės valdžios, visos sovietinės bei tarptautinės visuomenių dėmesį į savo reikalavimus ir veiklą. Tai dar labiau sustiprino Sąjūdžio galimybes išlaikyti jau pasiektą mobilizacijos lygį. SSRS Liaudies deputatų suvažiavime Sąjūdis įgijo galimybes veikti kaip interesų grupė ir įgijo žymiai platesnio mąsto lobistines galimybes. Preliminarus SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisijos Molotovo–Ribentropo pakto slaptųjų protokolų tyrimui pripažinimas, kad protokolai egzistuoja, 1989 m. rugsėjo 29 d., suteikė galimybę Pabaltijo judėjimams pagrįsti secesinius siekius. Berlyno sienos griūtis 1989 m. lapkričio 9 d. suteikė precedentą tikėtis, kad prieš nepriklausomybės siekiančias Baltijos respublikas nebus imtasi griežtų malšinimo priemonių. LKP XX suvažiavimas ir jo metu priimtas nutarimas apie LKP atsiskyrimą nuo SSKP bei komunistinio valdymo išskirtinumo atsisakymas suteikė Sąjūdžiui pagrindą oficialiai ateiti į valdžią. Gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė Molotovo–Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, jie buvo pripažinti negaliojančiais nuo pat jų pasirašymo datos. Taip Pabaltijo masiniai judėjimai gavo oficialų patvirtinimą, kad jų valstybės priklauso Sovietų Sąjungai neteisėtai. 1990 m. vasario 24 d. vykę rinkimai suteikė Sąjūdžiui, tuo metu įtakingiausiai politinei jėgai LSSR, galimybę demokratiškai gauti respublikinę valdžią ir įgyvendinti savo svarbiausiąjį tikslą – jau kovo 11 d. legaliai paskelbti apie Lietuvos Respublikos pilnos Nepriklausomybės atkūrimą.

  • Istorija Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 25 puslapiai (12634 žodžiai)
  • Istorijos konspektai
  • Microsoft Word 74 KB
  • Lietuvos Istorija konspektas
    10 - 4 balsai (-ų)
Lietuvos Istorija konspektas. (2015 m. Gegužės 31 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuvos-istorija-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 08:10