Lietuvos istorija


Kaizerinės vokietijos okupacija. Lietuvos prezidentai 1920-1926 skaidrės. Bolseviku poziuris i lietuvos valstybinguma.

Istorijos konspektas. Vietoje pratarmės. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje (1795–1915). Carizmo politika ir Lietuva. Carų valdžioje. LDK dalies prijungimas prie Rusijos. Prancūzmetis. Lietuvos Užnemunė. Lietuviai oficialioje Rusijos politikoje. Žemės ūkio pertvarkymai. Pramonės raida. Rusifikacijos politika. Lietuvos švietimas ir mokslas. Lietuvos kultūra ir menas. Pasipriešinimas carizmui. Pirmosios anticarinės organizacijos. M. Sukilimas. Pasipriešinimas carinei reakcijai. Tautinis atgimimas. Blaivybės sąjūdis. M. Sukilimas. „Aušra“ ir jos reikšmė tautiniam atgimimui. „Varpas“ ir varpininkai. Pirmosios lietuvių politinės partijos. Lietuva per 1905 m. Revoliuciją. Didysis Vilniaus seimas. Lietuva kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915–1918). Kaizerinės Vokietijos okupacija. Lietuva Pirmojo pasaulinio karo pradžioje. Lietuva vokiečių okupacijos sąlygomis. Pirmieji žingsniai į nepriklausomybę. Lietuvių organizacijos Vilniuje. Lietuvių inteligentijos politinės veiklos suaktyvėjimas. Lietuvių konferencija Vilniuje. Lietuvių veikla užsienyje. Lietuvių organizacijos Rusijoje. JAV lietuvių veikla. Europos lietuvių pagalba Lietuvai. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas. Lietuvos Krašto Tarybos politinės veiklos pradžia. M. Gruodžio 11 d. Aktas. M. Vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas. Lietuvos Tarybos veikla 1918 metais. Politinė situacija Lietuvoje paskelbus Vasario 16 d. Aktą. Lietuvos milicijos ir kariuomenės kūrimas. Vilhelmas fon Urachas – Lietuvos karalius Mindaugas Pirmoji Lietuvos Respublika. Nepriklausomybės gynimas 1918–1920 m. Laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija. Pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės sudarymas ir veikla. Mykolo Sleževičiaus vyriausybės veikla. Vyriausybės krizė. Antanas Smetona – pirmasis Lietuvos prezidentas. Paskutinioji laikinoji vyriausybė. Bolševikinės Rusijos imperiniai kėslai Lietuvoje. Rusijos bolševikų vyriausybės požiūris į Lietuvos valstybingumą. Lietuvos komunistinės organizacijos. Sovietų valdžios paskelbimas Lietuvoje. Bolševikų diktatūros įsigalėjimas Lietuvoje. Lietuvos sovietizacija. Litbelo sukūrimas ir žlugimas. Nepriklausomybės kovos. Lietuvos kariuomenės kovos su Raudonąja armija. Bermontininkų karinės avantiūros likvidavimas. Taikos sutartis su Sovietų Rusija. Lenkijos ir Lietuvos karinė bei diplomatinė konfrontacija 1919–1920 m. Suvalkų sutarties sulaužymas. Vilniaus netektis. Lietuva parlamentinės respublikos laikotarpiu 1920–1926 m. Politinės partijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Lietuvos socialdemokrat


XIX a. pradžioje Lietuvoje viešpatavo unijos su Lenkija tęstinumo ir netgi stiprinimo idėja. Jos gyvybingumą sustiprino tiesioginis bei visapusiškas pavergimas, atsiradęs įjungus LDK į Rusijos imperiją. Caro pavergimą pradėjo justi ne tik neprivilegijuoti luomai, bet ir bajorija. Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, LDK įjungimas į Rusijos sudėtį neišvengiamai turėjo paskatinti vidaus jėgų, visų pirma bajorijos telkimąsi. XIX a. pradžioje šio telkimosi stimulas galėjo būti tik unijinio valstybės atkūrimo įvaizdis. Kita vertus, dalį Lietuvos bajorijos ne visiškai tenkino unijinės valstybės modelis. Tuo metu egzistavo dvi valstybingumo modelių sampratos. Pagrindinis skirtumas tarp jų tas, jog pirmajai buvo būdingas siekimas atkurti visą Lenkijos karalystę su 1772 m. sienomis, o apie LDK dažniausiai visai nebuvo užsimenama. Antroji būdingesnė Lietuvos bajorijai, lojaliai carinės administracijos atžvilgiu. Ji siekė LDK politinės autonomijos Rusijos sudėtyje. Abu požiūriai turėjo ir panašumų: nė vienas iš principo neatsisakė valstybės atkūrimo tikslo, o jo realizavimo neįsivaizdavo be svetimos pagalbos, nesvarbu, kas tai būtų – Rusija ar Prancūzija.

Nuosekliausiai siekį atkurti Lenkijos karalystę su 1772 m. sienomis išdėstė Julianas Ursinas Nemcevičius, Hugas Kolontajus, Adomas Jurgis Čartoriskis. Antroji valstybingumo samprata būdinga Lietuvos bajorijos veiklai 1811–1812 m. Kita vertus, ta LDK bajorijos dalis, kuri buvo lojali carinei administracijai, niekada nekonfliktavo ir su unijinės valstybės idėja.

1810–1811 m. Peterburge susiformavo nedidelė, bet veikli Lietuvos didikų grupė. Ją sudarė Mykolas Kleopas Oginskis, Ksaveras Liubeckis, Liudvikas Pliateris, Steponas Grabovskis. Šios grupės veiklą Lietuvoje aktyviai rėmė didikai Tomas Vavžeckis, Liudvikas Pliateris. 1810 m. Mykolas Kleopas Oginskis net tapo Rusijos senatoriumi. Ilgainiui šios grupės pagrindiniu tikslu tapo politinė Lietuvos autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tam įtakos turėjo Varšuvos kunigaikštystės bei Suomijos didžiosios kunigaikštystės sukūrimas.

Lietuvos autonomijos plano realizavimui svarbus buvo Mykolo Kleopo Oginskio pokalbis su caru 1811 m. balandžio 26 d. Mykolas Kleopas Oginskis, pasakodamas Aleksandrui I apie Napoleono I pasirengimus karui, kaip priešpriešą jo planams pasiūlė reorganizuoti 8 vakarines Rusijos imperijos gubernijas. Caras paprašė sudaryti planą, kaip reikėtų rusų administracijai veikti Lietuvoje. 1811 m. gegužės 27 d. Mykolas Kleopas Oginskis kartu su Ksaveru Liubeckiu parengė memorandumą, kuriame išdėstė pasiūlymus carinei administracijai dėl jos veiklos Lietuvoje. Šiame dokumente buvo siekiama susigrąžinti Lietuvos vardą. Tai reiškė, jog būsimas administracinis-teritorinis vienetas, kurį sudarytų 8 gubernijos, turėtų vadintis Lietuvos vardu. Anot memorandumo autorių, jam vadovautų caro skiriamas vietininkas. Be to, Mykolas Kleopas Oginskis manė, jog būtina Lietuvos Statutą paskelbti pagrindiniu įstatymu civilinėms bei kriminalinėms byloms nagrinėti, įsteigti krašte Senatą, Tribunolą, suvienodinti mokesčius.

Nauja galimybė valstybiniu mastu atkreipti imperatoriaus dėmesį į Lietuvos problemas atsirado per 1905 m. revoliuciją Rusijoje. Tada caras Nikolajus II prakalbo apie demokratinių laisvių suteikimą, o 1905 m. spalio 30 d. paskelbė manifestą ir pažadėjo sušaukti Valstybės Dūmą. Rinkimai į šią instituciją nebuvo nei demokratiniai, nei tiesioginiai. Tačiau I Dūmoje iš 22 lietuviškų gubernijų (ten gyventojų daugumą sudarė lietuviai) atstovų buvo išrinkta 10 lietuvių, 3 lenkai, 4 žydai, 3 baltarusiai, 1 rusas ir 1 vokietis. Lietuvių tautos atstovai vyko į Peterburgą su Vilniaus Didžiojo Seimo nutarimais ir rinkimų susibūrimuose formuluojamais priesakais. Jie siekė laisvės tvarkyti savo tautos kultūrinius bei ūkinius reikalus. 1906 m. balandžio 27 d. I Dūma susirinko į pirmąjį posėdį. Tačiau ji neturėjo galimybių įgyvendinti savo sumanymų bei siekių, nes carinės biurokratijos buvo ne tik išvaikyta, bet ir sutriuškinta. 1906 m. liepos 8 d. caras paskelbė manifestą dėl I Dūmos paleidimo, kuriame išrinkti atstovai kaltinami tuo, kad nevykdė monarcho valios.

Lietuvos istorija. (2013 m. Lapkričio 04 d.). http://www.mokslobaze.lt/lietuvos-istorija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 06:12