Lietuvos kaimų atsiradimo istorija
Lietuvos kaimu raida referatas. Lietuvos kaimu istorija. Istorija.referatas.gyvenvietes sodybos. Lietuvos kaimo raida. Kaimas lietuvos istorijoje. Ldk kunigaiksciu giminystes rysiai. Lietuvos kaimo gyvenviete. Kaimu atsiradimas.
Įvadas. Lietuvos kaimo raida. Reformos. Literatūros apžvalga. Išvados. Literatūros sąrašas. Kaimas – tai istoriškai susiklostęs teritorinis (Lietuvoje iki 1945 m. ir administracinis bendruomeninis) vienetas su gyvenviete, kuri mažesnė už miestą. XIII – XV a. kaimu buvo vadinama ir lietuvių feodalo gyvenvietė, kiemas. Kaimas, kuriame gyvenvietės ir nuolatinių gyventojų nebėra dėl politinių, demografinių ar kitų priežasčių, taip pat lieka kaimo kadastrine vietove, žymima topografiniuose žemėlapiuose. Dažniausiai kaimu laikoma iki 5 tūkst. gyventojų turinti gyvenvietė, nors kiekvienoje valstybėje šis skaičius yra nustatomas skirtingai.
Kaimas – tai istoriškai susiklostęs teritorinis (Lietuvoje iki 1945 m. Xiii – xv a. Dažniausiai kaimu laikoma iki tūkst. GyventoLietuvoje kaimo gyvenviečių pirmtakais laikomos pirmos nuolatinės gyvenvietės, atsiradusios neolito laikotarpiu gyventojams pradėjus šiek tiek plačiau verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste, šioms tampant vis svarbesniais verslais. Archeologų randamos gyvenviečių liekanos datuojamos ii tūkstantmečiu pr. M. E. I tūkstantmetyje pr. M. E. Paplitusių įtvirtintų piliakalnių papėdėse arba netoli jų ėmė rastis įtvirtintų ir neįtvirtintų sodybų grupių. Manoma, tokia gyvenvietė vadinta vieše. V – viii a. Dalį sodybų imta kurti arčiau dirbamųjų laukų, jos vis labiau išsisklaidė po visą susidariusios lauko bendruomenės teritoriją. Manoma, kad nuo i tūkstantmečio vidurio kaimo bendruomenės žmones labiau siejo teritoriniai, o ne tiesioginės kraujo giminystės ryšiai, nors ir šie dar ilgai (kartais net iki xx a. ) išliko reikšmingi. Kai kurie piliakalniai ir toliau buvo stiprinami, tapo bendruomenes valdančių valdovų (viešpačių, kunigų) gyvenvietėmis (pilimis), kiti – apleisti.
Kaip teritorijos apgyvenimo tipas kaimas visiškai išsiskyrė xiv a. , kai iš gyvenviečių imta teisiškai išskirti miestus. Kunigų (kunigaikščių) ir turtingųjų (bajorai) sodybos su jiems priklausančių nelaisvųjų žmonių (šeimyna, kaimynai) trobesiais xiii – xv a. Dažniausiai būdavo aptveriamos ir vadinamos kiemais arba kaimais, o lauko bendruomenės narių (laukininkų) sodybas dažniausiai sudarė vienas pastatas.
Spėjama, kad iš vieno ar kelių sodybų ilgainiui susidarė sodžius. Sodžių žemėvaldos pagrindas buvo alodinė dirbamosios žemės nuosavybė, bendruomeninė kitų naudmenų nuosavybė ir sodiečių politinė priklausomybė didžiajam kunigaikščiui. Daugėjant nelaisvųjų žmonių, ypač nuo xiv a. Pabaigoje atsiradus veldamų, sodybos ir jų grupės kūrėsi ir kunigaikščio ar bajoro valdoje, aplink kiemo (kaimo) arimus, pakiemėse.
Dalį gyvenviečių xvi a. Viduryje suvienodino valakų reforma: laukininkai, kiemėnai ir dauguma pilėnų tapo baudžiauninkais, sodžiai, pakiemės, dalis išlikusių papilių gyvenviečių – kaimais. Jie tapo feodalininių valdų dalimi.
2010 m.
5.00
Microsoft Word 
105 KB
105 KB
5 puslapiai
Panašūs referatai