Lingvistika Kalba ir kalbotyra


Kalbos kultūros namų darbas. Kalba ir šneka. Kalbos funkcijos reikšmė. Mokslas tiriantis kalbas. Kalbotyros šakos. Su kokiais kitais mokslais susijusi kalbotyra. Kalbos struktūros elementai. Sintagmema sintagma. Raiškos plano. Turinio planu. Kalbos tipai. Tarmė – patarmė – šnekta – pašnektė. Rašomoji kalba. Bendrine kalba. Profesiniu dialektu. Socialiniais dialektais. Kalba ir mąstymas. “ Vidinė kalba ”. Kalbos kitimai. Fonologijos kitimai. Morfologijos kitimai. Sintaksės kitimams.


Taigi, šios dvi sąvokos – kalba ir šneka yra tarpusavyje labai glaudžiai susijusios. Be kalbos – nebūtų ir rišlios šnekos. Taip, mes, galbūt, skleistume garsus, tokius, kokius skleidžia neseniai gimęs vaikas, bet be kalbos mes nesugebėtųme bendrauti taip, kaip bendraujame dabar, negalėtųme mokytis įvairių dalykų, nes paprasčiausiai – nesuprastųme, ko iš mūsų norima.

Kalba susideda iš įvairios kokybės elementų, kurių kiekvienas atlieka skirtingą vaidmenį ir turi skirtingą paskirtį.

Didesnis kalbos reikšminis vienetas yra leksema. Šnekoje atitinka žodį. Tai pagrindinis kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir atliekantis nominatyvinę funkciją, t.y. pavadinantis daiktus, požymius, veiksmus ir kt. reiškinius.

Dabartinėje kalbotyroje minėti kalbos sistemos vienetai priskiriami prie raiškos plano.

Visi kalbos struktūros elementai išskyrus fonema turi reikšmę: jais reiškiamas tam tikras turinys (sąvokos, mintys, santykiai ir kt.). Turinio, reikšmės dalykai vadinami turinio planu. Pagrindinis turinio vienetas vadinamas senema.

Tarmėms būdingos tam tikros fonologinės, morfologinės, sintaksinės ir leksinės ypatybės. Tarmės dar gali būti skaidomos į patarmes. Patarmės gali būti skaidomos į šnektas, o šios į pašnektes.

Labai svarbu nustatyti paplitimo ribas arba izoglosas.

Tarmės priešybė - rašomoji kalba.

Tarmė yra natūraliai besiplėtojančios kalbos tipas, tarnaujantis tiktai tam tikros teritorijos žmonių tarpusavio bendravimo bei susižinojimo reikalams, o rašomoji kalba yra atskirų rašytojų, kalbininkų, visuomenės veikėjų sąmoningai sunormintos kalbos tipas, tarnaujantis ypač kultūros ir civilizacijos poreikiams.

Rašomoji kalba - labiau unifikuota tam tikros tautybės žmonių kalba, o tarmė - teritoriškai susiskaidžiusios žmonių grupės kalba;

Rašomoji kalba - susijusi su rašytine tradicija ir turi rašytinę savo raiškos formą, o tarmė - turi tiktai šnekamąją formą;

Rašomoji kalba - labiau diferencijuota funkcijų atžvilgiu. Išsiskiria mokslinis, publicistinis, kanceliarinis ir kiti stiliai. Jų neturi tarmė.

Lingvistika Kalba ir kalbotyra. (2015 m. Gegužės 04 d.). http://www.mokslobaze.lt/lingvistika-kalba-ir-kalbotyra.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 15:50