Literatūrologijos įvadas


Lietuvių konspektas. Kalbos garsai. Poetinė leksika. Kūrinio laikas ir erdvė.


1 bilietas (1. Epinio kūrinio tipologija ir kalbinės raiškos įvairovė, 2. Lyrinio subjekto raiška poezijoje.)1. Epinio kūrinio tipologija ir kalbinės raiškos įvairovėLiteratūros rūšys yra epika, lyrika ir drama. Epika dar yra skirstoma į epą, epopėją, romaną, apysaką, apsakymą, novelę ir miniatiūrą. Epikai būdingas veiksmas (pagrindinė epikos savybė). Tai – įvykių seka. Įvykių seka nebūtinai chronologiška. Ji realizuojama per siužetą ir fabulą. Epinėje kalboje yra dvi linijos: pasakotojo kalba ir veikėjų kalba. Vyraujanti – pasakotojo. Veikėjų tik įsiterpia. Pasakojimo laikas dažniausiai yra būtasis. Tačiau būna atvejų, kai sutampa pasakojimo ir fabulos laikas. Pvz.: Biliūno apsakymas Nemūnu. Pasakotojo kalba gali būti 3 stilistinių formų: aprašymas, pasakojimas ir samprotavimas. Pasakojimas – fabulos įvykių vaizdavimas. Gali būti detalus, vaizdingas, apie vienkartinius įvykus. Bet gali būti kalbama ir apie pasikartojančius įvykius, kurie užpildo laiko tarpus, pvz.: A.Vienuolio romanas Kryžkelės apie polit. įvykius XIV a. Lietuvoje. Taip pat vyrauja aprašymai: aplinkos, daiktų, veikėjų. Samprotavimai – tai apmąstymai, apibendrinimai, kuriuose įvertinami veikėjų poelgiai. Dažniausiai tai pasakėčių moralai, tačiau kaip pvz. Gali būti: K.Donelaičio Metai. Veikėjai gali reikštis dialogais (pokalbis tarp 2 veikėjų), polilogais (pokalbis su daug veikėjų), monologais (logiškesnis, literatūriškai sutvarkytas), sąmonės srautu (pirminė, nelogiška, spontaniška reakcija) ir mediumais (juo rašytojas per monologą išsako savo poziciją). Pasakotojas gali būti neutralus (stebėtojas), visažinis (perteikiantis veikėjo vidinę būseną, įsiskverbiantis į kito žmogaus sąmonę), pasakotojas-kaukė (įgijęs veikėjo pavidalą). 2. Lyrinio subjekto raiška poezijojeLyrinis subjektas – dvasinis poeto antrininkas (išreiškia poeto jausmus, mintis, intelektą). Lyrinis aš turi pastovių bruožų. Lyrinio subjekto santykis su autoriumi ne visada vienodas. Kartais kuriamas lyrinio subjekto ir autoriaus tapatumas, pvz.: S.Nėris. Yra eilėraščių-kaukės, kai lyrinio aš kaip personažo tapatinimas su autoriumi neįmanomas, nes skiria situacija, personažo charakteristika, pvz.: J.Degutytė Antigonė. Kai distancija dar labiau didinama, konkretinant lyrinio aš charakteristiką, suteikiamas savarankiškumas. Tai eilėraščiai-vaidmenys, pvz.: Maironis Mergaitė.Retame kūrinyje sutinkame gryną literatūrinės rūšies pasireiškimą. Taip ir lyrikos kūriniai kartais linksta į epo, kartais – į dramos pusę. Daugelis teoretikų skiria tris lyrikos tipus, kurie neturi visuotinai pripažintų ir vartojamų pavadinimų: 1) išpažintinė - būdingas tiesioginis kalbančiojo aš atsivėrimas, pvz.: S.Nėris. Tai trumpi eilėraščiai, vyrauja nuotaika, jausmai, monologas; 2) manifestacinė – išsakoma kalbančiojo polit., filosof. pažiūros. Būdingas loginis aiškumas, apibrėžtumas, pvz.: Putinas Ištikimybė; 3) meditacinė lyrika; žmogaus būties problemos, susimąstymo būsenos, pvz.: Maironis Išnyksiu kaip dūmas.Naratyvinė lyrika - (rišlus vaizdas, peizažas, fabulos užuomazgos). S.Gedos Jotvingių žemė.Invokacinė lyrika - kai centre literatūrinis adresatas, pvz.: Maironis Jaunimo giesmė;Akivaizdus lyrikos poslinkis dramos link – dialogo forma parašyti eilėraščiai (Putino „Pasikalbėjimas giedrią dieną ir tamsią naktį“) arba eilėraščiai – scenos (S.Nėries „Dvidešimt sū“).2 bilietas (1. Bendroji kūrinio sąranga, 2. Pagrindiniai eilėtyros elementai: metras, rimas)1. Bendroji kūrinio sąrangaKiekvienas grožinis kūrinys – tai baigta visuma, uždara meninė sistema. Kūrinys sukonstruotas iš vienokių ar kitokių tikrovės duomenų, išreiškia autoriaus santykį su tikrove. Jame atsiskleidžia rašytojo ideologinės pozicijos. Grožinis kūrinys susideda iš daugybės įvairių elementų: iš žodžių ir sakinių, iš veikėjų ir jų veiksmų, iš idėjų ir nuotaikų. Jie vienas su kitu susiję, priklauso vienas nuo kito ir sudaro uždarą sistemą, arba struktūrą. Ryšiai, jungiantys visus sistemos elementus, dvejopi – vieni sieja elementus teksto visumos sistemoje gretinimo ir priešinimo principu (paradigminiai ryšiai). Kiti ryšiai jungia laiko atžvilgiu vienas paskui kitą einančius elementus (sintagminiai ryšiai). Grožinio kūrinio sistemos trys požymiai: daugiasluoksniškumas, hierarchiškumas, dinamiškumas. Kūrinys suvokiamas kaip daugiasluoksnė struktūra. Pirmasis sluoksnis – kalbinė raiška, turinti fonetinį, leksinį ir sintaksinį-intonacinį lygmenį. Kartais šis sluoksnis vadinamas mikrostruktūra. Antrasis sluoksnis susidaro iš žodžių ir sakinių reikšmių – tai kūrinio vaizduojamasis pasaulis. Į jį įeina veikėjai, įvykiai ir veiksmai, kurie atsiskleidžia tam tikroje erdvėje ir tam tikrame laike. Su jais vienaip ar kitaip siejasi literatūrinis subjektas ir literatūrinis adresatas. Trečiasis struktūrinis sluoksnis yra bendroji kūrinio prasmė, kuri atsiskleidžia per vaizduojamąjį pasaulį. Antrasis ir trečiasis sluoksnis - makrostruktūra. Kalbinės raiškos ir vaizduojamojo pasaulio vieningumas ir individualus savitumas apibūdinamas stiliumi. Galime teigti, kad kūrinys yra gyva, organiška ir darni vienybė, kur įvairius elementus sieja vienas principas. Jie vienas nuo kito priklauso ir jungiasi tarpusavyje, dinamiškai klostosi ir atsiskleidžia laiko tėkmėje.2. Pagrindiniai eilėtyros elementai: metras, rimasMetras – dėsnis, kuris nustato kurių nors intonacijos elementų tvarką eilutėje. Metro pagrindą sudaro eilutė. Jai būdingas tam tikras baigtumas. Eilutės pabaiga – klauzulė. Ją sudaro paskutinis kirčiuotas (arba ilgas) skiemuo ir po jo einantys nekirčiuoti (arba trumpi) skiemenys. Pagal kirčio (ar ilgumo) vietą klauzulės skirstomos į: vyriškas, moteriškas, daktilines, hiperdaktilines. Klauzules dažnai paryškina rimai. Eilutės pabaigoj yra pauzė(kadencinė pauzė), pauzė gali būti vidury eilutės (cezūra). Būna, kai frazė nesutampa su ritminiu vienetu, tai vadinama perkėlimu: užmigo žemė/ tik dangaus negęsta akys sidabrinės...Anakrūzė reikalinga nustatyti dviskiemenio metro pagrindą. 1) Jei nulinė ir dviskiemenė, tai chorėjas, 2) jei vienskiemenė ar triskiemenė, tai jambas. Eilutės jungiasi į strofas. Jas apibūdina eilučių skaičius. Rimas – svarbus eiliuotos kalbos elementas. Jis apibrėžia eilutės pabaigą, pagr. metrinį vienetą. Klauzulės reikalingos nustatyti rimavimo būdui. Rimas suteikia sodrumo, išryškina žodžio skambumą.Rimo rūšys: Tikslusis. Sutampa visi klauzulės garsai nuo paskutinio eilutės kirčiuoto balsio arba dvibalsio iki pabaigos, pvz.: pamėgo/ bėgo, tėvynė/gynė.Gilusis. Sutampa ir priebalsis, esantis prieš paskutinįjį eilutės kirčiuotą balsį ar dvibalsį, pvz.: pagrobė/drobė;Asonansinis. Rimuojamoje žodžio dalyje sutampa balsiai, bet nesutampa priebalsiai, pvz.: gėlę/gėrė, užmiršai/mainais.Konsonantinis. Sutampa priebalsiai, bet ne balsiai, pvz.: rankom/renkam.Instrumentacinis. Rimas neišsitenka klauzulėje, o apima visą žodį, jeigu rimuojamoje eilutės dalyje sutampa ne visi garsai arba nesutampa garsų išsidėstymo eilė, pvz.: snieguolės/nuogąstį, medžioklės/pradžioj.Pagal rimuojamų žodžių kiekį: vientisiniai ir sudėtiniai. Vientisiniai: tėvynė – sugynė- sudėtiniai: nebėr ko/Amerikoj, rūpesčio/upės čia.Rimo semantinė f-ja, kai jis susieja žodžius ne tik skambesio, bet ir prasmės požiūriu, išryškina skirtumą ar panašumą, pvz.: akmens – vandens. Rimo neturi antikinės eilėdaros tekstai. Nerimuotos eilės yra baltosios. Tai penkiakirčio jambo eilutės (Sruoga, Grušas).3bilietas (1. Kūrinio emocinė raiška; stiliaus sąvoka, 2. Drama, meninio pasaulio savitumas dramoje.)1.Kūrinio emocinė raiška; stiliaus sąvokaKalbinė raiška, kalbos stiliaiKalbai keliami reikalavimai:

  • Lietuvių kalba Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 18 puslapių (7260 žodžių)
  • Lietuvių konspektai
  • Microsoft Word 57 KB
  • Literatūrologijos įvadas
    10 - 6 balsai (-ų)
Literatūrologijos įvadas. (2015 m. Gruodžio 07 d.). http://www.mokslobaze.lt/literaturologijos-ivadas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 05:58