Literatūros epochos realizmas


Lietuvių namų darbas. Literatūros epochos realizmas.


• Atlikti praktines užduotis, kurių metu bus tikrinami mokinių gebėjimai: pastraipos kūrimo, argumentavimo, raštingumo, teksto ir konteksto suvokimo, literatūros teorijos ir kt.

Realizmas ir romantizmas Realizmo literatūra ima formuotis tuo metu, kai romantizmas jau buvo pasiekęs savo viršūnę. Iš pradžių romantizmą ir realizmą siejo bendras tikslas – kova prieš klasicistinės literatūros meno taisykles: romantikai ir realistai manė, kad menas turi kalbėti apie amžininką ir kelti aktualias dabarties problemas, o ne sekti antika.Jau minėta, kad kurį laiką abi kryptys – romantizmas ir realizmas – reiškėsi kartu, viena kitą palaikydamos arba kovodamos, viena kitą veikdamos. Ilgainiui įsigali realizmas ir užsimezga aštri polemika tarp abiejų krypčių atstovų. Realistai į daugelį dalykų ima žvelgti naujai. „Mums menas yra realus, tikroviškas, suprantamas, matomas, apčiuopiamas“, – taip naują literatūros kryptį pristato realistai. Štai keletas rašytojui realistui taikomų reikalavimų, kuriuos išsamiai išdėstė XIX a. viduryje Prancūzijoje leistas žurnalas „Realizmas“:

Herojaus paveikslas kuriamas pagal tuometinį mokslinį bei filosofinį požiūrį į žmogų. Realistų kūrinių veikėjai glaudžiai susiję su aplinka, kurioje gyvena, priklauso nuo įvairių – istorinių, ekonominių, socialinių, tradicinių, etnografinių ir kt. – veiksnių, t. y. aplinkybių. Keičiantis aplinka, keičiasi ir žmogus. Vienokių ar kitokių aplinkybių visuma formuoja vienokį ar kitokį žmonių tipą. Taigi sukuriama tipiško charakterio sąvoka. Dažnai veikėjai turi prototipus.

Tuo pat metu realistinis romanas susilaukė ir aštrios kritikos. Mat pradėjus vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra, rašytojų vaizdavimo objektu tapo ir žemieji visuomenės sluoksniai, o pagrindiniais personažais – vagys, valkatos, prostitutės. Tad realizmo priešininkai realistinius kūrinius pavadino „bjaurumo mokykla“. Tačiau realizmo šalininkai teigė, jog sugedę papročiai vaizduojami tik todėl, kad pati visuomenė yra nesveika.

XIX a. viduryje dailėje taip pat susiformavo realizmo kryptis. Dailininkai realistai stengėsi tapyti taip, kaip mato pasaulį iš tikrųjų, neidealizuodami aplinkos. Jie domėjosi to meto gyvenimu, tuo, kas įprasta kiekvienai dienai, vaizdavo paprastus žmones, kasdienę buitį. Dailininkai siekė atspindėti realybę, t.y. viską – žmones, gamtą – teisingai, be iškraipymų ir puošmenų. Todėl savaime suprantama, kad realistų kūryboje negalėjo neatsispindėti ir gyvenimo negerovės. Atskleisdami to meto trūkumus ir nedorybes, realistai siekė juos pašalinti ir taisyti.

Pirmiausia realizmas pasireiškė peizažinėje tapyboje. Realistiškai gamtą vaizduoja Kamilis Koro (Camille Corot, 1796-1875). Šis menininkas artimas Barbizono mokyklos dailininkams – tai grupė peizažistų, gyvenusių Barbizono kaimelyje netoli Paryžiaus. Jie išsilaisvino iš klasicizmo tradicijos varžtų ir laisvai žvelgė į teorines taisykles, o savo kūrybą skyrė Prancūzijos gamtos vaizdavimui. Barbizone dirbo ir kitas garsus prancūzų realistas – Žanas Fransua Milė (Jean Francois Millet, 1814-1875), kuris vaizdavo valstiečių gyvenimą. Jis tapė ne poilsį ar laisvalaikį, o sunkų darbą. Rusvų nykių laukų fone tamsiais kampuotais siluetais išryškėja valstiečių figūros. Pats grasiausias Ž.F.Milė paveikslas, ko gero, yra „Varpų rinkėjos“. Tai liūdnas kūrinys apie skurdą ir sunkų darbą.

Rusų kritinis realizmas ėmė reikštis 1843 metais. Realizmas Rusijoje užėmė gana atkaklią nesitaikstymo, visuomenės kaltinimo poziciją. Žymiausi rusų realistai dailininkai – Pavelas Fedotovas (1815-1852), Ivanas Kramskojus (1837-1887), Ilja Repinas (1844-1930) ir kt. – savo kūryba siekė paveikti to meto visuomenę.

Tipizavimo metodo natūralistai nebenaudoja, vaizduojami atsitiktiniai, bet įdomūs, reti įvykiai. Jie vaizduojami tiksliai, moskliškai pagrįstai ir argumentuotai, dažnai remiantis autentiškais dokumentais. Tokia yra, pavyzdžiui, natūralizmo pradininkų brolių Edmono ir Žiulio de Gonkūrų (Edmond de Goncourt, 1822-1896; Jules de Goncourt, 1830-1870) kūryba: „Dienoraštyje“ jie fiksuoja viską, su kuo susiduria namų aplinkoje ar visuomenėje; romanuose aprašinėja retus, specifinius, dokumentais (laikraščių žiniomis, medicininėmis ligų istorijomis ir pan.) patvirtintus patologinius (liguistus) atvejus.

Literatūros epochos realizmas. (2015 m. Lapkričio 23 d.). http://www.mokslobaze.lt/literaturos-epochos-realizmas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 07:55