Literatūros įvado teorija


Lietuvių konspektas.

Literatūros teorijos problematika. Tikslumo negalimybę. Funkcijų aiškinimu. Istorinė poetika. Klasikinės poetikos. Modernios poetikos. Šiuolaikinėse poetikose. Visuomeninė praktika. Žaidimo praktika. Centrinė retorika. Tekstai būna Literatūriniai. Pamėgdžiojimas , sekimas Reprezentacija Imitacija. KATARSIU apsivalymas , besiremiantis proto veikla. Literatūra kaip estetinis objektas. Literatūra – ypatingas kalbos vartojimas. Literatūra – visuomeninis reiškinys. Literatūra – komunikacijos procesas. Išorinius intertekstinius. Vidinius tekstinus imanentinius. Šaltinio kilmė. Struktūra funkcijos. Struktūra dvigubas kodas. Kalbinis pranešimas. Meninis kalbinis pranešimas. Žmogiškoji būtis. ( konkretusis. ( abstraktusis. Patetinis įvykis. Mimesis objektų mases. Pagal santykį su tikrove. Aktualu modernistinei literatūrai. Jokia interpretacija negali išsemti interpretuojamo dalyko. Tiesioginis interpretacijos ryšys su galia. Biologizavo meno problemas. Psichoanalitikos ir psichoanalizės pradininkas. Psichinių sąnaudų ekonomijai. Dvejopą malonumą. Instinkto realizacija. Slapta prasmė nesutampa. Priešingas analizės mechanizmui. JUNGAS Skirtumai tarp Jungo ir Froido Froidas. Individualią nesąmonybės. Kolektyvinę nesąmonybę. Jungui nelaimės sinonimas. Pozityvią nesąmonybės prasmę. Keletas svarbiausių archetipų. Kūrybos tipus. Meno supratimo prielaidos hermeneutikoje hermeneutika –. Hermeneutika domisi. Religinių tekstų aiškinimu. Pabrėžiama distancija. Hermeneutika nesiūlo metodo. Prasmės reikia ieškoti kalboje , rašte. Hermeneutinio supratimo taisyklės. Šiuolaikinė hermeneutika. Hermeneutinis ratas. Tarp skaitančiojo ir teksto yra laiko distancija. Graikų tragiškasis. Orfiškasis / ištremtos sielos. Simbolių dvilypumą. Pritaikymą sau. Kūnas , prasmė. Interpretacija pasireiškia. Universalią metakalbą. Užbaigtas kūrinys. Uždara sistema. Imanentiškumo principą. Skirtybių efekto rezultatas. Diskursyvinis paviršiaus. Naratyvinis pasakojimo. Prasmių ir verčių formavimosi. Loginis semantinis.


XXa. Literatūros teorijai labai svarbi tampa kalbotyra, retorika (leidžia naujai pažvelgti į kalbos figūras), susiformuoja kalbos filosofija, kaip įtakinga savarankiška kryptis, estetika teikė dėmesį literatūros jusliškumui, pirmiausia akims ir ausims. Literatūros teoriją domina ir bendrybės, universalijos. Ji siekia:

Sukurti idealų literatūros modelį, atsakyti į klausimą, kai literatūra funkcionuoja

Vienos literatūros teorijos siekia tikslumo, suprantamumo (semiotika, struktūralizmas, naujoji kritika), o kitos sąmoningai demonstruoja metodiškumo, tikslumo negalimybę (hermeneutika, dekonstrukcija). Literatūros teorija vystosi šių dviejų pakraipų kovos dėka.

Literatūros teorijai būdingas analitinis, analizuojantis pradas, todėl ji priverčia suabejoti neginčijamais teiginiais (pvz.: kad skaitydami tekstą atrandame autoriaus išgyvenimus, jausmus). Kalba apie sunkiai apčiuopiamus, nefiksuotus dalykus: kalbą, reikšmę, subjektą, tikrovės ir vaizdinių santykį, parodo, kad tuo pačiu metu egzistuoja skirtingi požiūriai į tą pačią problemą. Šiuolaikinė literatūros teorija ir šiuolaikinė filosofija sako, kad tikrovė yra tokia pati sąvoka, kaip ir kitos – ją reikia interpretuoti, aiškinti (tai nereiškia, kad realybė neigiama, bet leidžia sakyti, kad gyvenimas yra kalbos ženklų visuma). Domisi, kaip tekstai patys sukuria tai, ką aprašo, analizuoja, literatūros teorijai svarbu, kaip tie apibendrinimai tinka skirtingoms epochoms, kultūroms, atkreipia dėmesį kiek reflektuojanti yra pati literatūra. Literatūros teorija gali būti suprantama kaip literatūrai formuojami klausimai:

KOGNITYVŪS (susiję su pažinimu, mąstymu, prasmės sudarymu).

FUNKCIONALŪS ( susiję su funkcijų aiškinimu, kai literatūra yra tarpininkė išversti į kalbą tai, kas yra nekalbinės prigimties: norai, troškimai)

PRAKTINIAI (Literatūros teorija moko analizuoti tekstus, kam daugiausiai nusipelnė struktūralizmas ir semiotika).

Šie klausimai pabrėžia dėmesį kalbai, kurioje vyksta savaiminiai reikšmių pokyčiai, jų perkėlimai, atidėjimai, įstūmimai. Vienas žodis reiškia kelis/keliolika skirtingų dalykų. Reikšmes atsirinkti padeda kontekstas, tačiau šiuolaikinė literatūros teorija tai komplikuoja teigdama, kad kontekstai yra kalbiniai, skirtingi ne tik skirtingų, bet ir tos pačios epochos skaitytojams.

Istorinė poetika nagrinėja tam tikrų reiškinių raidą, pagrindinis objektas – žanras ir pats literatūros procesas, kryptys, epochos raida. Klasikinės poetikos domėjosi klasikiniais žanrais (epu, tragedija) ir palaipsniui tapo norminėmis Modernios poetikos atsisako taisyklių, daugiausiai domisi kūrinio struktūra ir tampa prestižinėmis struktūralizme ir semiotikoje. Šiuolaikinėse poetikose dėmesio centre – techninis aspektas (kūrinio sukurtimas, padarytumas).

Anot Aristotelio, retorikos objektas yra tiesos rūšis, neįrodoma mokslo metodais. Centrinė retorika (ir pats Aristotelis) rėmėsi mintimi, kad daugelyje sričių tiesos reliatyvumas neišvengiamas, tačiau žmogui reikia bent menamos tiesos, todėl retorika orientuojasi į dominuojančią visuotinę nuomonę (tai, ką publika laiko galima tiesa).

I. Literatūros samprata kinta ir ilgainiui susiformavo keletas populiariausių jos apibrėžimų. Tai įrodo, kad vieno konkretaus apibrėžimo nėra ir kad literatūriškumas nėra objektyvi atrandama savybė, bet savybė, kuri priskiriama. Tekstai būna:

Literatūriniai (romanai, elegijos, tragedijos; žanrai nukreipia į literatūrinį diskursą)

Tačiau yra tekstų, kuriuos sunku priskirti kuriai nors iš šių grupių (esė, laiškai, dienoraščiai).

Vieną pirmųjų literatūros sampratų pasiūlė Aristotelis „Poetikoje“. Ir dramas, ir neeiliuotus kūrinius jis vadino POEZIJA. Išskiramos 3: Taip pat atkreipė dėmesį į kalbos svarbą ir išskyrė 2 jos funkcijas:

Aristotelis teigė, kad žodinė kūryba atsiranda tuomet, kaip kalba imituoja, mėgdžioja įsivaziduojamus įvykius, istorijas. Išmonės ir fantazijos kategorijos, reikalingos kūrybai, naudojamos apibrėžti literatūrą sąvoka MIMESIS:

Aristotelis rašo, jog pamėgdžiodamas poetas sukuria savo pasaulį, siejamą su realiu pasauliu; mimesis įgimtas kiekvienam žmogui, tačiau be natūralumo apsekto mimesis siejamas su intelekto lavinimu ir aistrų afekto kontroliavimu. Šiuo aspektu mimesis siejamas su KATARSIU (apsivalymas, besiremiantis proto veikla) ir išskiriamos 2 pagrindinės aistros:

  • Lietuvių kalba Konspektai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 19 puslapių (9011 žodžių)
  • Lietuvių konspektai
  • Microsoft Word 69 KB
  • Literatūros įvado teorija
    10 - 5 balsai (-ų)
Literatūros įvado teorija. (2016 m. Balandžio 20 d.). http://www.mokslobaze.lt/literaturos-ivado-teorija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 12:19