Literatūros rūšys konspektas


Lietuvių konspektas. Renesansas Mikalojus Daukša. Martynas Mažvydas. Jonas Radvanas. Barokas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Apšvieta Kristijonas Donelaitis. XIXa. literatūra Vincas Kudirka. Antanas Baranauskas. Adomas Mickevičius. Realizmas Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vincas Mickevičius Krėvė. Juozas Tumas Vaižgantas. XXa. vid. katastrofų literatūra Balys Sruoga. Salomėja Nėris. Antanas Škėma. XXa. vidurio modernioji poezija. Vincas Mykolaitis Putinas. XXa. vid. modernioji proza Jurgis Savickis. Vytautas Mačernis. Modernioji XXa. antrosios pusės drama Justinas Marcinkevičius. Nepriklausomybės laikų literatūra Marius Ivaškevičius.


Ar dabartiniais laikais svarbu išsaugoti gimtąją kalbą? Juolab kad gimtoji kalba – neatskiriama individo tapatybės dalis. Anot sociologo V. Kavolio, tapatybė nuolat kinta, ir su tuo negalima nesutikti – štai garsiausi Lietuvos romantikai išpažino skirtingas tapatybes: A. Mickevičius – valstybinę, A. Baranauskas – konfesinę, Maironis – modernią etninę.Dar XVI a. pirmųjų lietuviškų knygų autorius LDK M. Daukša lenkiškai parašytoje „Postilės“ prakalboje gina gimtąją lietuvių kalbą kaip Dievo duotą, prigimtinę, kurios joks doras lietuvis negalįs atsisakyti.Tačiau, be gimtosios kalbos, anot Renesanso epochos švietėjo, tautą sudaro tėvų žemė ir papročiai.Dabartinė „vaikščiojanti“ po pasaulį Lietuva žiūri į tapatybę įvairiai: vieni emigruoja ir išsaugo gimtąją kalbą, kiti išvykę jos be gailesčio atsisako, treti gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.Tačiau, net ir gyvendamas svetur, net ir atsisakęs senelių bei tėvų papročių, žmogus turėtų išsaugoti gimtąją kalbą, nes būtent ji – mąstymo, būdingo konkrečiai tautai ir kultūrai, įrankis.Vadinasi, net ir šiais tautų kraustymosi ir papročių pasikeitimo laikais gimtoji kalba neturėtų būti užmiršta ar nustumta į podukros vietą, nes žmogus be gimtosios kalbos – žmogus be tapatybės.

Kontrreformatas M. Daukša „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ pasirodo kaip renesanso idėjų skleidėjas.Iki tol žmonių sąmonėje vyravo viduramžių požiūris, jog tautiškumas susijęs su valstybe ar religija.Dabar M. Daukša pasiūlo renesansinės tautos sampratą, kur gimtajai kalbai tenka svarbiausias vaidmuo.Gimtoji kalba turėtų būti valstybinė, ja būtų kalbama visais atvejais, nes būtent kalba labiausiai susieja žmones ir tautą. Norėdamas savo teiginius sustiprinti argumentais, M. Daukša remiasi gamtos dėsniais ir žmogaus prigimtimi.Kadangi pasaulis suvokiamas kaip Dievo tvarka, tai tiek gamta, tiek pats žmogus suprantamas kaip dieviško plano dalys.Suardyti harmoningo plano dalis – tolygu užtemdyti saulę danguje, sunaikinti pasaulio tvarką.Taigi vienoje pirmųjų lietuviškų knygų LDK M. Daukša smerkia nutautėjusius, dievišką tvarką ardančius ir valstybės gyvenimui pavojų keliančius lietuvius.

Pažinimo svarba literatūroje – vienas reikšmingiausių žmogaus egzistenciją apibūdinančių klausimų.Kokybės atžvilgiu kitokią būtį siūlo Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygelės autorius.„Katekizmo“, išleisto 1547 m. Karaliaučiuje, lietuviškoje prakalboje siūloma išeiti iš pagoniškų tamsybių ir atsidėti knygų skaitymui, Šventojo Rašto studijoms.Religijos pakeitimas šiuo atveju reiškė lavinimąsi, apsišvietimą, kokybiškai kitokį gyvenimą, kurio negalėjo turėti ankstesnės kartos.Tik reformacijos judėjimas, prasidėjęs Europoje, Vitenberge, leido atsigręžti į gimtąją kalbą, o Lietuvoje – pirmosioms lietuviškoms knygoms rastis.Norėdamas paremti lavinimosi būtinumą, M. Mažvydas primena žodžio reikšmę: Dievas vienu žodžiu sukūręs pasaulį, tad kodėl lietuviškas žodis negalėtų išvaduoti neišsilavinusio žmogaus iš tamsybių?Lietuviška prakalba (tas pirmasis lietuviškas eilėraštis) personifikuotai prašosi būti skaitoma, kad vėliau žmogus savarankiškai siektų sudėtingesnių studijų.Ir nors „Katekizmas“ išleistas Mažojoje Lietuvoje, bet dedikuotas LDK – matyt, autorius tikėjosi protestantišku tikėjimu ir, svarbiausia, lietuvišku žodžiu, pažinimo troškuliu suburti visus lietuvius.

Renesanso epochos poeto Jono Radvano lotyniškai parašytame herojiniame epe tėvynės gynėjo paveikslas neatsiejamas nuo gamtos.Lietuvos gamta pašykšti švelnaus klimato, naudingųjų iškasenų, tačiau vis tiek apibūdinama epitetu „išmintinga“.Kyla klausimas, kodėl stygius gamtoje vertinamas kaip aukštesnė išmintis?Ar ne todėl, kad trūkumas karį grūdina, ugdo jo ambicijas, skatina ištvermę.O kadangi per gamtą reiškiasi Dievo valia, vadinasi, toks lietuvių ugdymas – dieviško plano dalis.Nepaisant stygiaus gamtoje, Lietuvos peizažas „Radviliadoje“ platus tarsi Vytauto Didžiojo laikais – nuo Baltijos jūros iki Juodosios, nes norėta priminti šlovingiausius šalies laikus.Neatsitiktinai Radvilai Rudajam sapne prieš Ulos mūšį pasirodęs kunigaikštis Vytautas prašo apginti pražuvusią Lietuvos garbę.Taigi tiek peizažas, tiek žmogus poetizuojami, nes Lietuvos ir jos gynėjo paveikslai turėjo įkvėpti drąsos po Liublino unijos savivertę praradusiems lietuviams.

  • Lietuvių kalba Konspektai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 12 puslapių (4401 žodis)
  • Lietuvių konspektai
  • Microsoft Word 34 KB
  • Literatūros rūšys konspektas
    8.9 - 7 balsai (-ų)
Literatūros rūšys konspektas. (2016 m. Sausio 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/literaturos-rusys-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 06:46