Literatūros teorija konspektas


Filologijos konspektas. LITERATŪRA IR GROŽINĖ LITERATŪRA Literatūros medžiaga. „ Žodžio meno “ sąvoka Žodžio menas. Sakytinė , rašytinė ir skaitmeninė literatūra. Grožinė literatūra kaip menas estetinis išgyvenimas estetika. Menas , jo funkcijos. Meninė kalba. Bendriausia prasme stilius. Literatūros tyrinėjimai literatūros teorijos objektas. Literatūros istorija. Literatūros kritika. Literatūros tyrinėjimo šakų sąveika. Literatūros teorijos ištakos ir raida. ( mimnezis ). Poezijos rūšys. Dramos teorija. Teksto ir konteksto samprata. Teksto sąranga , struktūrinis ir funkcinis integralumas. Imanentinė teksto analizė. Nujoji kritika. Balta juoda. Nejuoda nebalta. Diskurso samprata. Fonika / eilėdara instrumentavimas ir eufonija. Klasikinė metro teorija. Eilėdarų apžvalga. Toninė eilėdara. Grafinio pavidalo funkcijos. Literatūros teksto gramatika ir sintaksė meninės kalbos leksiniai bei morfologiniai ypatumai leksika. Sintaksinės figūros ir jų estetinis vaidmuo. Poetine figūra. Metafora ir metonimija. alegorija. simbolis metafora , mąstymas ir kalba metaforos. Metonimija , jos atvejai. Simbolis ir simbolizavimas. Naratyvas. poezija ir proza naratyvas ir naratyvumas. Tema , motyvas. Veikėjai ir pasakotojai. Kalbėjimo modalumas. Literatūros rūšys ir žanrai lyrika , epas ir drama. Žanras kasdienybėje ir literatūroje. Žanrų kanonai. Žanro atmintis. literatūros raida. pasaulinė ir tautinė literatūra literatūros procesas , jo periodizacija. Epochos , krypties , sąjūdžio , mokyklos sąvokos Epocha. Literatūrinis sąjūdis. Tradicija ir novacija. Pasaulinė ir tautinė literatūra. Literatūrų lyginimas – komparatyvistika 12. LITERATŪRA IR PSICHOLOGIJA Kūrybos procesas. Talento prigimtis. Suvokimo psichologija Literatūra kaip potenciali patirtis. literatūra ir sociologija literatūra kaip visuomeninis institutas.


Žodžio menas – tai literatūra, kadangi literatūros materiali medžiaga t.y tai iš ko literatūra yra padaryta, yra žodžiai, t.y kalba.

menas remiasi pirmiausia poetine kalbos funkcija ( kalba turi ir daug kitų funkcijų – Žodžio komunikacinę, referatyvinę, ekspresyvinę), kur dėmesys sutelktas į pačią kalbos išraišką kaip autonominę vertybę. Čia šnekamosios kalbos elementai derinami į vieningą meninę visumą, tarnaujančią konkretiems kūrinio tikslams.

Ypač ryškiai žodžio menas atsiskleidžia poezijoje, kadangi čia pasakymas pirmiausia yra orientuotas į išraišką, t.y kalbėjimas dėl savęs paties yra svarbiausia, kai tuo tarpu prozoje savaiminis kalbos vartojimas taip pat atlieka reikšmingą funkciją, bet ne svarbiausią.

Tiek sakytinė, tiek rašytinė ir skaitmeninė literatūra „daroma“ iš šnekamosios kalbos ją keičiant, transformuojant. Visų šių literatūrų kalbos organizacija yra orientuota į estetinį įspūdį, tik tiesiog materialus jų išraiškos būdas ( ta prasme, ar užrašoma ant popieriaus, ar į diskelį, ar perduodama iš lūpų į lūpas) yra skirtingas, bet esmė vis tiek ta pati – tai toks pat žodžių menas, kur dėmesys sutelktas į pačią išrašką.

Norint patirti estetinį išgyvenimą būtina distancija, t.y interesas patirti grožį turi būti atskiriamas nuo visų kitų interesų. Pats savaime objektas estetiniu būti negali, jis toks tampa tik atsiradus estetiniam santykiui kurį sukuria noras patirti grožį ir distancija.

Mene estetinės funkcijos visada susijusios su praktiniais dalykais, ta prasme kad kiekvienas meno kūrinys vis tiek kažko moko, turi dar ir kitų funkcijų, taigi grynos estetikos beveik ir nėra.

Meno funkcijos įvairios: estetinė, mokomoji ir t.t.

Menas visuomet yra orientuotas į tai, ko dar nėra buvę, į kažką neįprasto, paradoksalaus. Čia reiškiasi taip pat ir atvirkštinė automatizacijai ( įprastam tam tikrų dalykų vartojimui, matymui, jai kalbant apie literatūrą, tai įprastam kalbos vartojimui ) tendencija vadinama aktualizacija.

Tai naujas , neįprastas kalbos vartojimas, kuris savaime patraukia į save dėmesį, jame randasi naujos reikšmės, padedančios daiktus pamatyti naujai.

Meninė kalba formuojasi įprastinių šnekamosios kalbos žodžių, jų fonetinių, gramatinių, semantinių, intonacinių ypatybių pagrindu. Tačiau kūrinyje žodis funkcionuoja kitaip nei šnekamojoje kalboje. Meninio kūrinio kalba – tai meniškai perkurta šnekamojo kalba, turinti savo vidinius dėsningumus.meninė kalba daugiafunkciali, bet esminė jos funkcija – estetinė.estetinė funkcija yra orientuota į pačią išraišką, ji įgalina meninę kalbą ne tik perteikti informaciją, bet ir pačiai tapti informacijos objektu. Literatūros kūrinyje kalba yra ne tik minties išraiška, bet ir meninio vaizdo dalis.

Meninė kalba nėra ribota ta prasme, kad jai paklūsta visi kalbos faktai, tokie kaip žargonas, barbarizmai irt.t.

Konotacija reiškia visumą reikšmių, kurios yra antrinės stabilios „pirminės prasmės“ ( denotacijos) atžvilgiu.konotacija veda prie teksto polisemijos. Tekstas iš principo visada yra daugiabalsis, nes denotuota ir konotuota prasmės jame nuolatos kaitaliojasi. Kadangi prasmė yra daugialypė, tai tekstas yra tarsi jį sudarančių balsų audinys.

Bendriausia prasme stilius – išraiškos būdas, suponuojantis tam tikrą tipinę struktūrą, meninių priemonių sistemą, komponentų sąrangos vienovę.

Stilius visuomet susijęs su bendrąja kūrinio idėja, jo savitumu.

- funkcinis kalbos stilius ( šnekamasis, mokslinis – techninis, publicistinis ir t.t )

Literatūros teorija – tai viena iš literatūrologijos atšakų, pirmiausia siekia atskleisti specifines literatūros savybes, t.y siekia atsakyti į tokius klausimus kaip:kuo skiriasi žodžio menas nuo kitų menų, kaip išskirti literatūrą iš kitų mokslo veikalų?

Pirmasis literatūros teorijos uždavinys siejasi su klausimu kas yra literatūra?

Į šį klausimą atsakyti bandoma remiantis sociologijos, psichologijos, lingvistikos tyrinėjimais. Neapsiribojama vien pačiu tekstu, bet keliamos ir kūrinio genezės, funkcionavimo ir suvokimo problemos.

Literatūros teoretikai, remdamiesi konkrečių kūrinių tyrinėjimais, stengiasi išryškinti bendrąsias jų savybes, sukurti tam tikrą idealų literatūros modelį.

Antrasis uždavinys liečia kūrinio struktūrą.

Šios klausimus nagrinėjanti teorijos dalis vadinama poetika. Poetika aiškina atskirų kūrinio elementų reikšmes bei funkcijas kuriant meninę visumą. Eilėdara, stilistika, literatūros rūšys ir žanrai – tai poetikos poskyriai.

Trečia literatūros teorijos uždavinių grupė – literatūros raidos aiškinimas. Kiek literatūros raida priklauso nuo visuomeninių sąlygų? Kaip santykiauja atskiros literatūros srovės ir stilistinės kryptys? Norėdama paaiškinti šiuos dalykus, literatūros teorija analizuoja atskirų laikotarpių kūrybos bruožus iškeldama bendrybes ir analogijas. Pavieniai kūriniai čia traktuojami iš raidos perspektyvos.

  • Filologija Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 13 puslapių (4980 žodžių)
  • Filologijos konspektai
  • Microsoft Word 35 KB
  • Literatūros teorija konspektas
    10 - 7 balsai (-ų)
Literatūros teorija konspektas. (2015 m. Rugpjūčio 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/literaturos-teorija-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 21:31