Lituanistikos Įvadas


Lietuvių konspektas. Paskaitos Literatūros mokslo raida nuo Antikos iki postmodernizmo. Literatūros kryptys. Lietuvių literatūros mokslo tendencijos. Pradžia kas yra literatūros mokslas Literatūros. Literatūros istoriją. Literatūros istorija. Tradicijos reikšmė literatūroje. Literatūros teorija. Literatūros kritika. Literatūros laukas. Autorinės sąmonės problema. Lyrinio subjekto problematika moderniojoje epochoje. Autoriaus mirties metaforos. Literatūros kūrinio kalba. Meninio mąstymo būdas vaizdingumo modalumo tipai. Kalbos ir tylos persipynimai literatūroje. Poetinė sintaksė. Poetinė leksika ir morfologija. Poetinė fonetika ir prozodija. Metafora , metonimija , simbolis. Paskaita Metodų klausimas. Metodų ribos. Naujojoje kritikoje. Recepcijos estetika “. Recepcijos teorija “. Psichoanalitinė kritika. Mitologinė kritika. Literatūros sociologija. Intertekstualumo problematika. Žaidimo problematika. Gadamerio žaismas “ reflektyviosios sąmonės neskaidoma visuma. Lūkesčio horizontas. Tekstas ir tikrovė. Tekstas ir diskursas.


Prozodija (intonacija, kirčiavimas, priegaidės) žodžiams, skiemenims, fonemoms, suteikia papildomų požymių, kurie eilėraštyje gali būti intensyviai išnaudojami. Eilėraštis yra ypatingas garsaraštis – vidinės kalbos takas į vidinę klausą. Bendriausia prasme fonetika dalyvauja lyriniuose tekstuose kaip kalbos garsinė pusė. Svarbiausia yra muzikinei sugestijai artima eilėraščio jutiminė magija. Garsai perima tikrovę, iš kurios yra atsiradę, bet perima interpretuodami. Pačioje žodžio meno pradžioje buvo pastebėta, kad ne tik žodžiai, bet ir atskiri garsai bei jų junginiai tarsi turi tam tikrą nuotaikos spalvą ar atspalvį – yra tamsūs arba šviesūs, linksmi arba liūdni.

Vienas pirmųjų tikslingos meninio teksto garsinės organizacijos pavyzdžių yra E. A. Poe „Varnas“. Nuotaikos spalva XIX a. pabaigos prancūzų poezijoje buvo stengiamasi tiesiogiai sujungti garsą ir spalvą. Šiuo atžvilgiu garsiame A. Rembo sonete „Balsės“ kuri nors raidė atitinka tam tikrą spalvą. Futurizmas ir ekspresionizmas iškėlė ne tiek vientisos melodijos, kiek garsinių sandūrų, netikėto, net šokiruojančio garsinio efekto prasmę. Kaip turėtų būti analizuojamas eilėraščio fonetinis klodas? Sakyčiau, kad specialiai į jį gilintis reikia tuomet, kai akivaizdu, kad fonetinis klodas yra tapęs kūrinio stilistine dominante. Garsai gali būti reikšmingi savo susikaupimu tam tikroje vietoje. Ir tuo susikaupimu tarsi ryškinti prasminius teksto centrus arba garsinėmis asociacijomis jungti tolimus teksto taškus. Reikėtų atidžiai stebėti, kaip teksto garsynas derinasi su ritmika, sintakse, prozodija, kaip jis veikia intonaciją, o per ją – ir eilėraščio prasmės formavimąsi. Kai juntama garsų harmonija, tai meninio teksto garsų dažnumas paprastai sutampa su bendru kalbos garsų dažnumu. Garsinis teksto lygumas, harmoningumas kartais vadinamas eufonija. Jai artimas muzikalumas, melodingumas. Ne vieną tokio melodingo teksto pavyzdį galėtume rasti A. A. Jonyno poezijoje. Kai atskiri garsai tekste ypatingai išsiskiria dėsningu dažnumu, susiduriame su sąmoninga, paryškinta teksto garsine organizacija, vadinama instrumentacija. Pagrindinis garsinės instrumentacijos būdas yra pakartojimas. Kartojami gali būti priebalsiai. Akustiškai artimais priebalsiais paremta instrumentacija vadinama aliteracija. Reikšmingas tekstui gali būti ir balsių kartojimasis, vadinamas asonansu. Fonetinė prozodija yra svarbi meninei kalbai, ypač galvojant apie moderniąją/postmoderniąją kūrybą. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad tiesiogiai su meniškumu, eilėraščio estetine verte negali būti siejamas nei garsinis neutralumas (eufonija), nei garsinis organizuotumas (instrumentacija). Su meninės prasmės lygmeniu garsinis klodas kaip integrali dalis, susijęs per kitus menininio teksto elementus: leksiką, semantiką, sintaksę, morfologiją.

Lituanistikos Įvadas. (2015 m. Kovo 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/lituanistikos-ivadas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 18:08