Lokomotyvo vidaus degimo variklio aušinimo sistemos konstrukciniai sprendimai


Inžinerijos kursinis darbas.

Įvadas. Aušinimo sistemos paskirtis, veikimo principas. Galimi aušinimo sistemos tipai, jų paskirtis, konstrukciniai ypatumai. Pagrindiniai kiekvienos aušinimo sistemos privalumai ir trūkumai. Vandens siurblį veikiančios apkrovos, silpnosios vietos. Problemos, iškylančios eksploatuojant analizuojamą agregatą. Pagrindinės gedimų vietos. Pasiūlymai vandens siurblio konstrukcijai tobulinti. Siūlomo vandens siurblio pagrindiniai techniniai parametrai. Aušinamojo vandens sudėtis ir paruošimas. Išvados. Literatūros sąrašas.


Geležinkelių transportas egzistuoja jau daugybę metų. Dar XIII amžiuje šachtose buvo klojami gulsčiųjų medinių bėgių keliai vagonėliams stumdyti. Greitai mediniai gulėkšniai buvo apkaustyti geležinėmis juostomis ir pagaliau buvo pakeisti kampuočio formos metaliniais bėgiais. 1767 m. Didžiojoje Britanijoje metalo liejykloje išliejamas pirmasis dvitėjinis bėgis. 1803 m. anglų išradėjas Ričardas Trevitikas pirmasis pagamino garvežį, kuris ketaus bėgiais traukė vagonėlius su rūda. Tačiau jo garvežys greitai sugedo ir toliau nebuvo naudojamas. Džordžas Stefensonas 1814 m. pagamino geresnį garvežį , o 1825 metais nutiesė ir pirmą pasaulyje viešo naudojimo geležinkelį. Ši data ir laikoma geležinkelio „gimimo“ diena. Geležinkelių linijų principas nepasikeitė ir iki šių dienų, pagrindiniai elementai: sankasa, pabėgiai, tvirtinimo detalės ir patys bėgiai išliko ir moderniuose geležinkeliuose. Tačiau lokomotyvai nuo to laiko ženkliai pasikeitė ir patobulėjo.

Geležinkelių transportas populiarus ir šiais laikais dėl savo privalumų: pigesnio bei saugesnio transportavimo lyginant su automobilių transportu, patogumo vežti biriuosius krovinius bei konteinerius dideliais kiekiais ir atstumais. Taip pat komfortiškai ir greitai geležinkeliu keliauti galime ir mes. Geležinkelio riedmenys skirstomi į: traukos riedmenis (kurie turi jėgainę, galinčią išvystyti traukos jėgą) bei vagonus (tai riedmenys, neturintys traukos įrenginių). Sąstatams traukti naudojami lokomotyvai.

Lokomotyvuose yra daug įvairių sistemų bei įrenginių, užtikrinančių patikimą jo darbą. Viena tokių sistemų yra lokomotyvo aušinimo sistema, ji neleidžia, kad lokomotyvas perkaistų. Aušinimo sistemų būna įvairių, tačiau kiekviena turi savų pliusų ir minusų, į kuriuos būtina atsižvelgti, pasirenkant vieną iš galimų aušinimo sistemų.

Dirbant varikliui dalis šilumos, kuri atsiranda sudegus degalams variklio cilindruose, perduodama įvairioms variklio dalims (cilindro įvorėms, išleidimo kolektoriams, turbokompresoriaus detalėms). Dėl aukštos temperatūros šios dalys gali perkaisti. Įrengimų kompleksas, leidžiantis atimti šilumą iš aušinamų agregatų ir perduoti ją atmosferai, vadinamas šilumvežio aušinimo sistema. Šilumvežyje iš aušinamų agregatų paimtą šilumą galima išleisti į atmosferos orą tik galutiniame etape. Jeigu agregatų aušinimas įmanomas tik apipučiant jį tiesiogiai atmosferos oru (elektros mašinos ir įrengimai, manevrinių šilumvežių nedidelio galingumo dyzeliai su oriniu cilindrų aušinimu), aušinimo sistema yra atvira ir sudaryta iš ventiliatoriaus, filtrų, tiekiančių ir išvedančių oro kanalų.

Dyzelio vandens ir alyvos aušinimui šilumvežiuose naudojamos uždaros aušinimo sistemos su paviršiniais šilumokaičiais. Lokomotyvų aušinimo sistemoje cirkuliuojantis vanduo aušina variklį (ypač – cilindro įvores, nes ten būna didžiausia temperatūra), aušina įkaitusią alyvą tepalo vandens šilumokaityje (vanduo perima iš alyvos šilumą), taip pat aušina suspaustą orą, kuris po to paduodamas į variklio cilindrus. Aušindamas variklį, alyvą ir orą, vanduo pats įkaista, ir yra aušinamas specialiose aušinimo sekcijose. Žiemos metu dalis karšto vandens panaudojama mašinisto kabinai šildyti, taip pat šildyti dyzelinius degalus bei patį variklį jam neveikiant(jei yra įrengta tokia sistema). Dyzelio vandens ir tepalo aušinimo sistemų funkcionavimui sunaudojama 4 – 6 % efektyvinio jo galingumo.

Aušinimo sistemos veikimo principas gan paprastas: siurblys tiekia vandenį į variklį, į šilumokaitį, iš jų karštas vanduo patenka į aušinimo sekcijas, arba, jei reikia, dalis vandens savo šilumą atiduoda mašinisto kabinos ir degalų šildymui. Ataušęs vanduo vėl patenka į variklį ir šilumokaitį ir taip nuolat cirkuliuoja uždaru kontūru. Aušinimo sistemą sudaro aušinimo skysčio talpa, siurbliai, kurių pagalba vanduo cirkuliuoja aušinimo sistemoje, tepalo vandens šilumokaitis, kuriame aušinama alyva, kanalai variklyje, kuriais cirkuliuoja vanduo, suslėgto oro aušintuvas (tai nėra būtina sistemos dalis, jo gali ir nebūti), vandens aušinimo sekcijos (radiatoriai), juose aušinamas karštas vanduo, vamzdynai, kuriais cirkuliuoja vanduo, degalų šildytuvas (jo taip pat gali ir nebūti), išsiplėtimo bakelis, kuriame susirenka išsiplėtusio skysčio kiekis, radiatoriai, kontrolės ir apsaugos įtaisai, termostatas ir ventiliatorius, papildomas šildytuvas, kuris šildo variklį jam neveikiant, bei aušinimo skysčio temperatūros reguliavimo įtaisai.

  • Inžinerija Kursiniai darbai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 21 puslapis (4007 žodžiai)
  • Universitetas
  • Inžinerijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 4725 KB
  • Lokomotyvo vidaus degimo variklio aušinimo sistemos konstrukciniai sprendimai
    10 - 6 balsai (-ų)
Lokomotyvo vidaus degimo variklio aušinimo sistemos konstrukciniai sprendimai. (2016 m. Gegužės 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/lokomotyvo-vidaus-degimo-variklio-ausinimo-sistemos-konstrukciniai-sprendimai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 18:11