Makroekonominiai rodikliai ir jų kitimas


Ekonomikos referatas. Įvadas. Bendrasis vidaus produktas. Bendro vidaus produkto apskaičiavimas. Bendro vidaus produkto kitimas Lietuvoje. Nedarbo lygis. Nedarbo lygio apskaičiavimas. Nedarbo lygio kitimas Lietuvoje. Bendras kainų (infliacijos) lygis. Bendro kainų (infliacijos) lygio apskaičiavimas. Bendro kainų (infliacijos) lygio kitimas Lietuvoje. Išvados ir pasiūlymai. Naudota literatūra ir informaciniai šaltiniai.


Ekonomikos specialistai savo darbe plačiai naudoja makroekonominių rodiklių statistiką. Kiekvienoje šalyje tiriama atskirų asmenų, įmonių ir visos šalies ekonominė veikla, jų gaunamos pajamos, paklausos struktūra, kainų lygis ir pan. Pagal gautus duomenis apskaičiuojami įvairūs statistiniai rodikliai, nusakantys valstybės ekonomikos būseną arba pokyčių tendencijas. Šalies ekonominė politika yra vertinama pagal esamus ir prognozuojamus ekonominius reiškinius. Ji vadovaujasi makroekonomikos specialistų atlikta analize. Lietuvoje, makroekonominių rodiklių projekcijas rengia Finansų ministerija, kuri remiasi bendrosios ir dalinės pusiausvyros modeliavimo ir nacionalinės sąskaitybos principais.

Darbe minėsiu šiuos pagrindinius makroekonominius rodiklius:

BVP gali būti apskaičiuojamas trimis identiškus rezultatus duodančiais metodais per tam tikrą laikotarpį sumuojant. BVP apskaičiavimo metodai:

gamybos metodas (sukurta pridėtinė vertė);

išlaidų metodas (patirtos išlaidos);

BVP = C + Ig + G + (X - Z); (1)

Visų galutinių prekių ir paslaugų vertė, pagamintų šalyje per ataskaitinį laikotarpį, naudojant šalies ekonomikos išteklius, rinkos kainų suma vadinama realiuoju BVP (RBVP) (Snieška V., Čiburienė J., 2005).

Nominalus BVP (NBVP) – tai visų šalyje per ataskaitinį laikotarpį pagamintų galutinių prekių ir paslaugų vertė, apskaičiuota faktinėmis (einamosiomis) kainomis.

Kainų indeksas (P) – tai kainų pokyčio esamuoju laikotarpiu rodiklis, apskaičiuojamas, kaip einamojo ir bazinio laikotarpio kainų santykis:

BVP skaičiuojamas pardavimo arba rinkos kainomis. Šiomis kainomis apskaitytas BVP vadinamas nominaliuoju. Tačiau norint eliminuoti kainų veiksnio įtaką gamybos mastu, yra skaičiuojamas BVP nekintančiomis (pastoviosiomis) kainomis (Jaskelevičius K., 2008).

Nedarbas pasak V. Stomino (2006) tai toks reiškinys visuomenėje, kai dalis civilinių darbingų jos asmenų nedalyvauja kuriant šalies ekonominį produktą, kitaip tariant, neturi darbo, kartu ir pragyvenimo šaltinio. Tai prarastas žmogiškasis kapitalas, kurį buvo galima panaudoti prekių ir paslaugų gamyboje, siekiant patenkinti visuomenės poreikius.

Lietuvoje dėl ekonominės finansinės krizės ir bendro Lietuvos ekonominio nuosmukio sumažėjo gamybos apimtys, o kartu ir žmonių užimtumas bei išaugo nedarbo lygis.

Tačiau 2011 m. Lietuvos ekonomika pradėjo po truputį atsigauti ir nedarbo lygis pradėjo mažėti.

Remiantis pateiktais duomenimis paskutinius kelis metus registruoto nedarbo lygis mažėjo. O 2014 m. gruodžio mėnesį, remiantis darbo biržos pateiktais duomenimis nedarbo lygis siekė vos 9.3 proc, kai 2013 m. tuo pat metu jis buvo 11.1 proc.

Pagal užimtumą Lietuvoje galima išskirti tris teritorines grupes. Didžiausias užimtumas yra Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos regionuose, kuriuose gerai išplėtotas pramonės ir paslaugų sektorius. Alytus, Plungė, Utena šiuo metu yra vidutinio užimtumo teritorijos, mažiausias užimtumo lygis yra žemės ūkio regionuose.

Visuminės paklausos pirkėjų sukelta infliacija ima reikštis tuomet, kai gamintojai nespėja patenkinti augančių gyventojų ir įmonių poreikių. Išaugusi paklausa skatina gamintojus ir prekybininkus didinti prekių ir paslaugų kainas. Kai kada, susidarius rinkoje itin juntamam prekių stygiui, pinigų perteklius sukelia itin staigų ir didelį kainų šuolį. Lietuvai bei kitoms Rytų ir Centrinės Europos valstybėms, vykdančioms rinkos ekonomikos reformas, tai buvo būdinga 1990-1995 m.

Infliacinis kainų kilimas gali vykti ir mažėjant pasiūlai. Tai visuminės pasiūlos arba gamybos kaštų sukelta infliacija. Šiuo atveju gali reikštis trys tendencijos:

gamybos kaštai didėja, augant darbo užmokesčiui (minimalaus darbo užmokesčio didinimas, profsąjungų spaudimas, darbuotojų reikalavimai;

nepalankios gamtos sąlygos, kurios neigiamai veikia žemės ūkį, statybas ir transportą;

gamintojai didina prekių ir paslaugų kainas, naudodamiesi savo monopoline padėtimi arba, nesant pakankamos valstybės kontrolės, dalyvaudami karteliniuose kainų susitarimuose.

Didėjantis darbo užmokestis mažina įmonių pelną, todėl verslininkai siekia didinti prekių ir paslaugų kainas ir šitaip mažina pasiūlą. Dėl nepalankių oro sąlygų sumažėja derlius ir išauga gamybos kaštai ūkininkų ūkiuose ir žemės ūkio benrovėse, krinta statybos ir transporto darbų apimtis (Jaskeliavičius K., 2008).

Galima išskirti tokius veiksnius, įtakojančius augančią Lietuvos infliaciją įvairiais metais:

Šiuo metu yra pastebima bendra pasaulinė infliacijos mažėjimo tendencija net gi besivystančiose šalyse. Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir apie defliaciją. Yra tikimybė, kad pasieksime 2003 m. lygį, kada infliacija pasiekė – -1,1%. Todėl defliacijos reiškiniai pastaruoju metu stebimi įvairiose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

Išnagrinėjus pagrindinius makroekonominius rodiklius ir jų kitimą Lietuvoje galima pateikti keletą pasiūlymų, kurie būtų susiję su nedarbu, nes nedarbo problemos lemia ir kitas problemas ir yra glaudžiai susiję su kitais makroekonominiais rodikliais. Tai būtų:

  • Ekonomika Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 19 puslapių (4802 žodžiai)
  • Universitetas
  • Ekonomikos referatai
  • Microsoft Word 103 KB
  • Makroekonominiai rodikliai ir jų kitimas
    10 - 5 balsai (-ų)
Makroekonominiai rodikliai ir jų kitimas. (2015 m. Gegužės 26 d.). http://www.mokslobaze.lt/makroekonominiai-rodikliai-ir-ju-kitimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 03:19