Mano pažintis su Hamletu


Hamletas rasinys. Vien tik piktzoles augina seklas. Hamleto moralinės nuostatos. Rasinys hamletas. Hamleto rasinys. Hamletas maistautojas. Kokios hamleto moralines nuostatos. Moralines nuostatos hamlete. Tiktai satyras pries hiperiona. Kur vien tik piktžolės augina sėklas.

Lietuvių rašinys. Jau pačioje tragedijos „hamletas“ pradžioje danų princas hamletas, kalbėdamasis su dėde klaudijumi ir motina, atskleidžia savo neapykantą dėdei, pavadindamas jį „ne mielu“, ir savo moralines nuostatas: „ką aš jaučiu, yra many – tikrai,/ o visa kita – gedulingi apdarai. “ jo manymu, svarbiausia tai, ką jauti iš tikrųjų, o ne „iškilmingas apdaro juodumas“ ar sielvartingai „iškraipytas veidas“. Iškart galima suprasti, kad hamletas – maištautojas, smerkiantis moters silpnumą ir meilės nepatvarumą, niekaip nesusitaikantis su pasikeitusiu, amoraliu, pasauliu, „kur vien tik piktžolės augina sėklas. “. Dar net nežinodamas apie dėdės klaudijaus piktadarystę, jis smerkia motiną už tai, kad ji ištekėjo taip greitai ir už tokio vyro, kuris nė iš tolo neprimena jo tėvo. Hamletas idealizuoja savo tėvą ir šlykštisi dabartiniu savo motinos vyru, pavadindamas jį kalnų dvasia su ožio kojomis: „ir koks puikus karalius: šis prieš jį - / tiktai satyras prieš hiperioną! “ savo tėvą jis prilygina senovės graikų didvyriui, titanui – taip atskleidžiama didžiausia pagarba, meilė ir žavėjimasis savo tėvu: ir kaip žmogumi, ir kaip karaliumi. O štai motiną jis vadina niobe, dievų nubausta suakmenėjusia graikų mitologijos heroje, silpnavale, gėdinga moterimi. Puikus graikų mitologijos išmanymas liudija, kad hamletas – išsilavinęs, protingas ir išmintingas vyras.


Jau pačioje tragedijos hamletas pradžioje danų princas hamletas, kalbėdamasis su dėde klaudijumi ir motina, atskleidžia savo neapykantą dėdei, pavadindamas jį ne mielu , ir savo moralines nuostatas: ką aš jaučiu, yra many – tikrai,/ o visa kita – gedulingi apdarai. jo manymu, svarbiausia tai, ką jauti iš tikrųjų, o ne iškilmingas apdaro juodumas ar sielvartingai iškraipytas veidas .

Iškart galima suprasti, kad hamletas – maištautojas, smerkiantis moters silpnumą ir meilės nepatvarumą, niekaip nesusitaikantis su pasikeitusiu, amoraliu, pasauliu, kur vien tik piktžolės augina sėklas

Dar net nežinodamas apie dėdės klaudijaus piktadarystę, jis smerkia motiną už tai, kad ji ištekėjo taip greitai ir už tokio vyro, kuris nė iš tolo neprimena jo tėvo. Hamletas idealizuoja savo tėvą ir šlykštisi dabartiniu savo motinos vyru, pavadindamas jį kalnų dvasia su ožio kojomis: ir koks puikus karalius: šis prieš jį - / tiktai satyras prieš hiperioną! savo tėvą jis prilygina senovės graikų didvyriui, titanui – taip atskleidžiama didžiausia pagarba, meilė ir žavėjimasis savo tėvu: ir kaip žmogumi, ir kaip karaliumi.

Hamletas, parvykęs į daniją po mokslų universitete, perskaitęs daugybę knygų, kurios įdiegė jam humanizmo principus, išvydęs, kokia niekinga jo šalis trokšta savižudybės. Bet po pokalbio su tėvo šmėkla, jis galvoja tik apie kerštą, jis nori veikti, nori būti tvirtas: tik laikykis,/ širdie! Ir raumenys, dar nepasenkit,/ kad būčiau tvirtas! hamletas trokšta pakeisti pasaulį, sutaisyti tą suluošintą, nesveiką laiką, kuriame jis gyvena: išniro laikas.

Mano pažintis su Hamletu. (2011 m. Lapkričio 14 d.). http://www.mokslobaze.lt/mano-pazintis-su-hamletu.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 03:11