Marksistinis požiūris į kapitalistinės visuomenės žlugimą


Ekonomikos analizė. Įvadas. Biurokratija. Weberis – biurokratija racionalumas. Atsiradimo sąlygos. Weberio teorija. Poweberinės teorijos. Šiukšliadėžės modelis. Visuomeninio modeliai. Perteklinė pasiūla. Dydžio maksimizavimas. Biurokratija kaip nekontroliavimas. Privatus pasirinkimas. Literatūros.


Idealiojo tipo savybės:

Piniginis atlygis pagal aiškias sutartis

Tačiau Weberis pastebi ir šios biurokratinei sistemai iškeltos sąlygos neigiamą aspektą. Pamažu įsigalint tokiam įdarbinimo būdui, pagrindinis žinių kiekis ima koncentruotis žemesniuosiuose valdininkijos sluoksniuose. Tai galima iliustruoti pačiu paprasčiausiu pavyzdžiu: eiliniai ligoninės gydytojai išmano mediciną, vaistų sistemą, jie kasdien susitinka su pacientais ir žino, kokios ligos yra dažniausios ar sunkiausios, kokie vaistai turėtų būti kompensuojami ir t.t. Ligoninių direktoriai jau iš esmės gali neturėti medicininio išsilavinimo, o būti vadybininkais, teisininkais, ekonomistais ar kitų profesijų atstovais, nes jų tiesioginis darbas yra ligoninės personalo vadyba, ūkinių-finansinių reikalų tvarkymas ir pan. Dar aukštesni pareigūnai šioje hierarchijoje – sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai – gali dar mažiau nutuokti apie mediciną. Taigi, iš esmės, didžiausiu žinių ir informacijos kiekiu disponuoja paties žemiausio lygio tarnautojai.

Priešingai nei teigė Weberis, biurokratija dažnai tapatinama su nelankstumu. Knygoje Inside Bureaucracy (1967) Anthony’is Downsas išplėtojo visuomeninio pasirinkimo teoriją apie biurokratijos elgseną, kurioje nelankstumas yra vyraujanti charakteristika. Jis nustatė du nelankstumo įstaigose šaltinius: „normalųjį“ ir „nenormalųjį“. „Normaliai“ nelankstumas įstaigoje padidėja jai senstant ir plečiantis; bet nelankstumas gali padidėti sparčiai ir „nenormaliai“, kai įstaiga atsiduria nelankstumo cikle ir demonstruoja suragėjimo sindromą. Prigimtinį įstaigos polinkį plėstis stabdo, anot Downso, priešinga jėga – lėtėjimo efektas. Kai nauja įstaiga pasiekia brandos amžių, toliau plėstis jai darosi sunku, nes prarandama dalis pradžioje jai suteiktų funkcijų, padidėja kitų įstaigų priešiškumas, susikaupia sunkumai palaikant efektyvų funkcijų vykdymą, atsiranda vidaus problemų pasitlkiant gabius darbuotojus ir sprendžiant konfliktus. Kai augimo laikotarpiu įstaiga susiduria su „neišvengiama“ stagnacija, jos reakcija yra griebtis įvairių nelankstumo formų, kad išlaikytų status quo ir apsaugotų organizaciją nuo įstaigos mirties grėsmės. Tas pasislinkimas nelankstumo link vyksta įvairiomis formomis:pavyzdžiui, sukuriant labiau formalizuotas taisyklių sistemas; perkeliant pastangas nuo įstaigos užduočiūų vykdymo prie jos dydžio ir autonomijos gynimo; skiriant mažiau pajėgumų inovacijoms ir daugiau – rutinai ir administravimui. Bendra tokių nelankstumų pasekmė yra siekimas padaryti įstaigą „konservatyvią“ (Downs, 1967: 5-23), o tai reiškia, jog didelės įstaigos retai būna naikinamos, ir juo įstaiga senesnė, juo mažiau tikėtina, kad jos neliks. Downso nuomone, atsakymas į nelankstumo ciklą yra reorganizavimo ciklas. Kadangi įstaigos reorganizavimas gali turėti ir kitų nei sustabarėjimas priežasčių, tai dėl to sunku pasakyti, kada nelankstumo didėjimo procesas yra normalus ir kada nenormalus.

Šiukšliadėžės modelis identifikuoja keturis sprendimų darymo „srautus“: problemas, sprendimus, dalyvius ir pasirinkimo galimybes. Modelyje daroma prielaida, jog padaryti sprendimai bus kuri nors iš išvardytų veiksnių funkcija. Šis modelis leidžia įstaigų veikloje identifikuoti kai kurias tendencijas, vedančias į tų įstaigų neefektyvumą ir net kartais galintį suvešėti irracionalumą.

Šiukšliadėžės modelio įdiegimas biurokratijai tyrinėti reiškia radikalų Weberio administracijos traktavimo atmetimą. Įstaigos, kaip ir visos organizacijos, iš esmės negali pasiekti kolektyvinio pasirinkimo racionalumo, kadangi šiukšliadėžės tipo procesai yra anaiptol ne tokie jau reti.

Jei biurokratijos elgesys sukelia visuomeninį švaistymą, kokios priemonės galėtų ištaisyti padėtį? Niskanenas siūlo nemažai įstaigų struktūros reformų; visos tos reformos orientuotos į įstaigų pranašumo informacijos srityje panaikinimą. Taip būtų siekiama įstaigų konkurencijos dėl panašių paslaugų teikimo, privačių skatinamųjų mechanizmų, skirtų remti efektyvumo siekiantį elgesį, pripažinimo, platesnio privačių firmų užangažavimo teikti viešąsias paslaugas, taip pat kontrolės ir pertvarkymų procesų stiprinimo. Niskaneno modelis nenumato, kad įstaigos efektyvumas gali būti pašalintas, jei bus sustiprintas kontrolės ir pertvakymo procesas, nes tai yra terorija ne apie švaistymą įstaigose, bet apie tai, kaip atsiranda įstaigų paslaugų pasiūlos perteklius. Taigi iš šio modelio išplaukia mintis, kad rėmėjui turint pakankamai tikslios informacijos jis įstaigos veiklos apimtį sumažins iki dydžio, kuriam esant pasiekiamas visuomeninis efektyvumas. Niskaneno modelis numato, kad poslinkis link mažiau biurokratijos ir daugiau rinkos sandorių galėtų padidinti visuomeninį efektyvumą.

Williamas Starbuckas įrodinėjo, kad augimas būdingas organizacijoms dėl to, jog dydžio dėka galimas visas pluoštas atskirų pasekmių: masto ekonomija, geresnės išlikimo galimybės, stipresnis pasipriešinimas išorės spaudimui, didesnis stabilumas ir mažesnis netikrumas.

  • Ekonomika Analizės
  • 2015 m.
  • 19 puslapių (5217 žodžių)
  • Universitetas
  • Ekonomikos analizės
  • Microsoft Word 77 KB
  • Marksistinis požiūris į kapitalistinės visuomenės žlugimą
    10 - 6 balsai (-ų)
Marksistinis požiūris į kapitalistinės visuomenės žlugimą. (2015 m. Gegužės 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/marksistinis-poziuris-i-kapitalistines-visuomenes-zlugima.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 16:46