Martynas Heidegeris kaukė ir būtis


Heidegeris butis ir kauke. Martynas heidegeris knygos. Heidegeris knygos. Heideggeris kauke ir butis. Kauke ir butis heidegeris. „kaukė ir būtis. Haidegeris čia ir dabar.

Filosofijos referatas. Graikai mums paliko pasakojimą apie keistą dievą, gyvenusi tuometinės oikumenės pakraštyje, prie afrikos krantų, ir keldavusį pamaldų siaubą helados žmonėms, garbinusiems olimpo valdovus, įrėmintus į ryškų nekintančios formos kontūrą, skulptūriškai aiškius, paprastus ir pažįstamus. Tą dievą graikai vadino protėju. Labiausiai jis juos glumindavo formos neturėjimu ir nepastovumu. Protėjas buvo nepagaunamas ir nesuvokiamas, nes vieną akimirką įsikūnydavo į vieną pavidalą, o kitą akimirką jis galėdavo virsti kuo kitu. Ir tų pavidalų buvo be galo daug. Dabar barzdotas senis, aplipęs jūržolėmis ir maurais, kitą akimirką — grakšti žuvis, žėrinti vaivorykštiniais žvynais, tai — dieviško grožio mergelė, tai — gelmenų šliužas, ir taip be galo.


Protėjas galėjo būti bet kuo, kartu nebūdamas niekuo. Jis turėjo tūkstantį veidų, ir nė vienas nebuvo tikras. Nesuskaičiuojamos kaukės ir buvo jo tikrasis veidas. Protėjo provaizdis yra talpi metafora, atskleidžianti esmingą žmogaus buvimo šioje žemėje bruožą, kurį galima pavadinti kaukės sindromu arba kaukės ilgesiu. Žmogus, gyvenantis tarp kitų žmonių, kone visada dėvi kokią nors kaukę. Beveik niekada jis neegzistuoja kaip jis pats ir beveik visada kitiems ir pasauliui pasirodo kaip kas kita, negu jis yra iš tikrųjų. Dar keisčiau yra tai, kad kaukė tarsi priauga prie jo tikrojo veido, ir žmogus su ta kauke visiškai sutampa, net sau pačiam atsiveria ne kaip jis pats, o kaip jo savastimi tapusi kaukė. Kaip kaukė žmogus egzistuoja ir sau, ir kitiems. Negana to — ir tai yra žmogaus keistumo apogėjus,— sutapdamas su savo kauke, net į pasaulį žmogus pradeda žvelgti nebe savo, o kaukės akimis. Kaukė tampa savotiškais akiniais, iškreipiančiais regimojo pasaulio vaizdą, tiksliau pasakius, tikrąjį pasaulį pakeičiančiais jo regimuoju vaizdu. Kaukėtas ir akiniuotas žmogus mato nebe pačius daiktus, o tik jų regimybę. Kaukė tampa visuotine žmogaus lemtimi ir net jo antrąja prigimtimi. Aš pasakiau tampa , tačiau šis žodis yra klaidinantis; jis sukelia regimybę, tarsi būti kaukėtam ir akiniuotam žmogui yra koks nors atsitiktinis, retkarčiais nutinkantis dalykas. Tarsi būtų taip, kad žmogus užsideda kaukę sekmadieniniam karnavalui, o grįždamas į šiokiadienius ją nusiima iki kito sekmadienio. Veikiau yra priešingai. Kaukė yra ne sekmadienio, o šiokiadienio buvimo būdas. Kaip tik kasdienybė, ir visų pirma kasdienybė, yra kaukės tikroji vieta ir tikrasis metas. Kaukėtas ir akiniuotas žmogus yra ne išimtis, o taisyklė. Todėl ir galima tarti, kad kaukė yra antroji žmogaus prigimtis. Kaukės sindromas pačiam žmogui jau seniai nėra jokia paslaptis. Tai įrodo, kad ir pasakojimas. Apie protėją atsiradęs žmogaus aušros metu. Tačiau tikru, aiškiai suvoktu ir išskirtinio dėmesio vertu klausimu šis sindromas tapo ne taip seniai, per pastaruosius du šimtmečius. Pirmą kartą į aiškaus matymo ir mąstymo horizontą jis iškilo tada, kai vienas praėjusio amžiaus mąstytojas ištarė tokius žodžius: žmogus yra visuomeninių santykių visuma. Taigi ne asmuo, ne ,,aš , ne individas, ne pats , turintis savo unikalų veidą ir savo akis, o tik socialinė būtybė, anonimiškų santykių ir anonimiškų reikšmių kompleksas.

  • Filosofija Referatai
  • 2011 m.
  • 7 puslapiai (6623 žodžiai)
  • Filosofijos referatai
  • Microsoft Word 25 KB
  • Martynas Heidegeris kaukė ir būtis
    8 - 2 balsai (-ų)
Martynas Heidegeris kaukė ir būtis. (2011 m. Liepos 10 d.). http://www.mokslobaze.lt/martynas-heidegeris-kauke-ir-butis.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 00:35