Mažamečių vaikų psichologinė raida


Psichologijos kursinis darbas.

Įvadas. Teorinė dalis. Tyrimo metodika. Tyrimo duomenų analizė. Išvados. Naudota literatūra. Priedai.


Ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijos būna stiprios, spontaniškos, kartais neužmirštamos. Žinoma kiekvienas vaikas emocijas jaučia skirtingai: džiaugsmą, liūdėsį, pyktį ir kt. Emocijas galime atpažinti paprastai: “skaitome” iš kūno judesių, klausome balsų, stebime veidus.

Nuotaika labai svarbu. Liūdna ar linksma? Štai klausimas. Joks pasikeitimas neatsiranda nepastebėtas. Mažų vaikų nuotaikos dažnai būna nepastovios, greitai besikeičiančios. Svarbu ištirti, kokios nuotaikos vaikai būna, kad esant reikalui būtų galima ją pakeisti. Bendra nuotaika turi didelę reikšmę vaikų energijai, norams ir apskritai visai egzistencijai. Nuotaiką galima būtų laikyti viena iš socialumo skatinimo institucijų, kuriai pedagogai turi skirti ypač daug dėmesio.

Terminas “emocijos” vartojamas siaurąja ir plačiąja prasme. Emocijos siaurąja prasme yra trumpalaikiai, situaciniai išgyvenimai, kurie parodo kaip žmogus vertina situaciją su jo poreikių patenkinimu tuo pat metu. Tai vitalinės emocijos, kilusios dėl alkio, troškulio ir kitų organinių poreikių, ir emocinis tonas, sukeltas pojūčių ir minčių savito atspalvio.

Emocijos plačiąja prasme, be viso to, apima ir jausmus. Terminas “jausmai” žymi pastovius, patvarius ir ilgalaikius žmonių išgyvenimus. Jausmai atspindi asmenybės, kaip visuomenės nario, santykį su aplinka. Jausmai yra daugkartinių situacijų emocijų apibendrinimo rezultatas.

Emocijos ir jausmai pirmiausia pasireiškia žmogaus veiksmuose, poelgiuose bei kalboje. Žmogaus veiklos kryptingumas dažniausia atspindi jo jausmų turinį. Kalba žmonės gali perduoti sudėtingiausius jausmų niuansus (džiaugiuosi, liūdžiu, neapkenčiu ir t.t.). Nebūtinai jie turi būti pasakomi žodžiais, - emocinės būsenos ir jausmai gali būti išreikšti kalbos intonacija (nepasitenkinimas, susierzinimas, skriauda, džiaugsmas, laimė ir t.t.), gestais (agresyvumo, tolerancijos ir kt judesiai), mimika (baimės, džiaugsmo, liūdesio mimikos ir t.t.), vegetaciniais pakitimais (odos temperatūros kaita, kvėpavimo, kraujo spaudimo, žarnyno ir skrandžio veiklos pakitimai, prakaito išsiskyrimas), bei raumenų reakcijomis (akies vyzdžio išsiplėtimas arba susiaurėjimas, rankų drebulys, raumenų įtampa ir t.t.).

Emocijos ir jausmai išreiškiami įvairiais veido judesiais, kalbos intonacijomis ir pan. Tai yra emocijų ekspresijos. Ekspresija – tai emocijų išorinė išraiška. Specifinės emocijų ekspresijų formos (veido mimika, pantonimika, balso intonacija, antakių padėtis, lūpų judesiai, raukšlės virš tarpuakio ir t.t) yra ne mažiau akivaizdūs emocijų rodikliai negu kalba, kuria žmogus gali maskuoti savo emocijas ir jausmus. Todėl nustatyti jausmus ir emocijas iš išorinių išraiškos simtomų įmanoma, tik įvertinus jas sukeliančias situacijas ir kitas aplinkybes.

Carrollis Izardas norėdamas nustatyti natūralias emocijas, analizavo nuo pat gimimo kūdikių veido išraiškas. Džiaugsmą jis apibūdino taip: lūpose šypsena, skruostai pakelti, akyse ugnelė; pyktį – antakiai suraukti ir nuleisti, žvilgsnis įsmeigtas, burna kvadrato formos; liūdesį – vidinė antakių pusė pakelta, lūpų kampeliai nuleisti žemyn; baimę – antakiai tiesūs, suraukti ir pakelti į viršų, antakių vokai pakelti, lūpų kampučiai atitraukti.

Dėl įvairių sąlygų vaikas gali išgyventi baimės, pykčio, džiaugsmo ir kitokias emocijas.

Pykčio emocijai atsirasti priežąsčių daug. Vaiko pykti sukelia suaugusiųjų apsilankiusių svetimų mėginimas jį pamiluoti. Tokiais atvėjais suvaržomi vaiko judesiai arba jis atitraukiamas nuo žaidimo. Pyktis vaikui dažniausiai kyla santykiaujant su kitais asmenimis, susikivirčijus dėl daiktų. Natūralu, kad vaikas ima daiktus, kuriais nori žaisti ar gali panaudoti žaidimui, nelabai atsižvelgdamas į nuosavybės teisę. Dėl to kyla kivirčai, kurie pereina į peštynes, jeigu vaikas nėra aptikęs sėkmingesnės socialinės strategijos, kaip reikia jų išvengti. Vaikas aptinka, kad mušimu, stumdymu, riksmu, ne visados gali laimėti, todėl ima veikti gudrumu: prašo leisti palaikyti, pažaisti, siūlo mainyti ir t.t. Pyktis – silpnumo reiškinys. Iš jo matyti, kad vaikas tam tikromis situacijomis negali tinkamai reaguoti, eina į konfliktą su kitomis jėgomis, vartodamas agresyvias priemones, arba turi pyktį nuslopinti ir išgyventi apmaudą.

Mažamečių vaikų psichologinė raida. (2016 m. Kovo 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/mazameciu-vaiku-psichologine-raida.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 12:54