Megalitai


Istorijos referatas.

Įvadas. Megalitas. Megalitinių paminklų funkcijos. Žymiausi megalitai. Išvados. Šaltiniai ir literatūra.


Megalitiniai paminklai ir megalitai žavi dabartinius žmones savo didingumu ir nepaaiškinamumu. Šiuolaikiniai mokslininkai kelia įvairias hipotezes: vieni mano, kad tai laidojimo vietos (senovės žmonių siekimas sukurti mirusiems tvirtus, „amžinus“ namus), kiti mano, kad tai religinių apeigų atlikimo vietos (šventovės), dar kiti mano, kad tai astrologinių stebėjimų įrenginiai, kai kurie tyrinėtojai kelia absurdiškas versijas, kad kai kurie megalitiniai statiniai yra neva savotiškos „akmeninės knygos“, kuriose užšifruoti svarbūs moksliniai duomenys apie Žemę, Saulę, Saulės sistemą, Visatą. Tas knygas žemiečiams neva palikę Aukščiausių Kosminių Protų pasiuntiniai. 1992 metais Kijevo mokslininkai R. Furdujo (geologo) ir J. Švaidako (fiziko) savo monografijoje „Paslapties žavesys“ iškėlė idėją, kad megalitiniai statiniai gali būti sudėtingais techniniais įrenginiais. O būtent – akustinių ir elektroninių virpesių generatoriais. M. Gimbutienė savo knygoje „Senoji Europa“ atkreipia dėmesį į megalitinių paminklų raižinius. Jie padeda atskleisti to meto religijos ypatumus.

Mano darbo tikslas ( supažindinti su žymiausiais megalitiniais paminklais Britų salose ir Bretanėje. Siekiant tikslo išsikėliau šiuos uždavinius:

Seidas - didelis akmuo pastatytas ant nedidelių akmenų

Kairnas - iš akmenų sudarytas kūgis

Megalitai visada matomi iš tolo, nes būdavo statomi atvirame kraštovaizdyje, kur iškirstas miškas, dažnai ant aukštumų. Jie tarsi viešpatauja vietoje. Manoma, kad jų vieta ženklino erdvę, kurioje šeimininkaudavo kokia nors žemdirbių bendruomenė.

Kasinėjimai lyg ir nustatė, kad dolmenai ir kromlechai – tai religinių ceremonijų ir genčių diduomenės laidojimo vieta. Siekimas sukurti mirusiems tvirtus, „amžinus“ namus buvo būdingas daugeliui kultūrų įvairiuose kontinentuose. Tačiau „laidotuvinių-ritualinių“ hipotezių šalininkų kažkodėl neverčia sutrikti tas faktas, kad daugumoje megalitinių statinių viduje nerasta jokių palaidojimų. Megalitinis statinys ir kauburys pernelyg dideli, palyginti su rastų palaikų kiekiu. Kartais su kaulais keistai elgiamasi, pavyzdžiui, griaučių kaulai buvo grupuojami – atskirai kaukolės, atskirai ilgieji kaulai, arba dar randama ir gyvūnų kaulų. Rastos įkapės nebyloja apie jokį ypatingą turtingumą. Dauguma žinomų megalitų yra visiškai atviri statiniai, neturintys jokių gynybinių, slepiamųjų įrenginių. Beveik šimtą metų į megalitinį meną žiūrėta kaip ornamentinį, nepripažįstama jo religinė reikšmė. Megalitinių kapų simboliai ne mažiau svarbūs jų statytojų religijai tyrinėti, negu krikščionių bažnyčių skulptūros ir paveikslai.

Vėlyvajame paleolite apie 3000 m. pr. m. e. buvo pradėtas statyti žymiausias iki mūsų dienų išlikęs megalitinis paminklas - Stounhendžas. Stounhendžas nebuvo pastatytas vienu kartu. Akmenys, kuriuos šiandien laikome pagrindine Stounhendžo ypatybe, iš tikrųjų čia atsirado gana vėlai.

Iš pradžių Stounhendžas buvo kuklesnis statinys: paprastas apytikriai apskrito plano ir apie 110 m skersmens pylimas, apjuostas grioviu ( 1-asis Stuonhendžas, apie 2950 m.

  • Istorija Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 12 puslapių (2580 žodžių)
  • Universitetas
  • Istorijos referatai
  • Microsoft Word 28 KB
  • Megalitai
    10 - 10 balsai (-ų)
Megalitai. (2016 m. Gegužės 15 d.). http://www.mokslobaze.lt/megalitai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 12:22