Meilės samprata lietuvių litratūroje


Lietuvių rašinys.

Meilės samprata lietuvių litratūroje.


Manau, meilė – pats stipriausias jausmas, kurį žmogus gali jausti savo širdimi. Be meilės žmogaus gyvenimas būtų nykus ir liūdnas. Lietuvių literatūroje dažna žmogaus meilė tėvynei bei gamtai, tačiau dažniausiai kūriniuose atskleidžiami ypatingi vyro ir moters santykiai. Aš savo kalboje pasirinkau tik dvi meilės rūšis – priešingos lyties asmeniui ir Tėvynei, kurias šiandien ir aptarsiu. Juk meilė - išlieka viena dažniausių literatūros temų.

Pirmiausia, noriu kalbėti apie lietuvių rašytojo, kunigo Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“ aprašomą tyrą ir nesavanaudišką meilę. Ji vaizduojama kaip aukščiausioji vertybė, suteikianti gyvenimui prasmės. Rašytojas meilę supranta kaip archetipinę, visiškai paklūstančią Dievo ir gamtos nustatytai tvarkai. Apysakoje vaizduojama tauri, šviesi Mykoliuko ir Severiutės meilė. Šiems veikėjams patinka būti kartu, netgi sėdėti tylomis, nekalbėti. Mykoliuko meilė švelni, tikra, o jausmai visiškai nesavanaudiški, jam svarbiausia, kad jo mylimas žmogus būtų laimingas. Jis myli, tačiau savo meilės dainą dainuoja tik širdy: (,,Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą žiemos naktį.

  • Lietuvių kalba Rašiniai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 3 puslapiai (855 žodžiai)
  • Mokykla
  • Lietuvių rašiniai
  • Microsoft Word 20 KB
  • Meilės samprata lietuvių litratūroje
    10 - 6 balsai (-ų)
Meilės samprata lietuvių litratūroje. (2016 m. Balandžio 26 d.). http://www.mokslobaze.lt/meiles-samprata-lietuviu-litraturoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 06:17