Mejozinis dalijimasis


Kas yra bivalentai. Mejozinis dauginimasis.

Biologijos analizė. Mejozės istorija. Mejozė ir mitozė , skirtumai ir panašumai. Stuburinių organizmuose mejozė būna dviejų tipų. Persikryžiavimas  arba krosingoveris. Mejozės pažaidos. Mejozės vieta organizmų gyvenimo cikle Gametinis ciklas.  . Sporinis ciklas.  . Zigotinis ciklas.  . Mejozė svarba normaliai reprodukcijai. Chromosomų porų identifikavimas. Mejozė I Profazė I. Anafazė I. Telofazė I. Mejozė ii. Profazė II. Metafazė II. Anafazė II. Telofazė II. Oogenezė , spermatogenezė ir apvaisinimas. Apvaisinimų rūšys. Kitų gyvūnų apvaisinimas. Apvaisinimas augaluose. Naudota literatūra.


Nors mejozė įvairiuose organizmuose vyksta jau labai seniai, tačiau anksčiau apie ją nebuvo daug žinoma. Mejozę pirmą kartą 1876 metais jūrų ežio kiaušiniuose pastebėjo ir aprašė vokietis biologas Oskar Hertwig. Po to ją dar kartą chromosomų lygmenyje aprašė 1883 metais belgas zoologas Eduard Van Beneden askaridžių kiaušiniuose.

Mejozės reikšmė dauginimuisi ir paveldimumui buvo aprašyta tik 1890 metais. Tai padarė vokiečių biologas August Weismann, kuris teigė, jog diploidinė ląstelė turi pasidalinti į 4 haploidines ląsteles, kad po to apvaisinus būtų palaikomas stabilus chromosomų skaičius.

1911 metais amerikietis genetikas Thomas Hunt Morgan tyrinėjo Drozofilos mejozę ir įsitikino, kad genai perduodami chromosomose. Mejozės pavadinimas vartojamas nuo 1905 metų, graikų kalboje „mejozė“ reiškia mažėjimą.

Eukariotų ląstelėse galimi dviejų tipų ląstelės dalijimosi ciklai – dalijimasis išsaugant pradinį chromosomų skaičių, ir dalijimasis, kurio metu chromosomų skaičius dukterinėse ląstelėse sumažėja per pusę. Pirmuoju atveju M fazėje vyksta mitozė, antruoju – mejozė. Mejozė – tai ląstelės dauginimosi būdas, kai iš diploidinės motininės (2n) ląstelės formuojasi 4 dukterinės ląstelės, turinčios haploidinį chromosomų rininį (1n).

Persykryžiavimas yra genetinės medžiagos mainai tarp bivalento neseserinių chromatidžių, kurio metu mejozės pirmoje profazėje apsikeičiama genetine medžiaga (kartu ir genais). Apsikeitimo metu homologinės chromosomos yra susijungusios sinapsiniu ryšiu, homologai apsikeičia savo fragmentais.

Stowerso medicininių tyrimų instituto mokslininkai yra atlikę nemažai tyrimų, kurie padeda geriau suvokti kas vyksta mejozės metu. Pasak vieno iš tyrimui vadovavusių mokslininkų R. Scottas Hawley, mejozė yra svarbi normaliai reprodukcijai. Mejozinio dalijimosi sutrikimas greičiausiai yra pagrindinė spontaninių persileidimų priežastis, taip pat sukelia daug apsigimimų (pavyzdžiui, Dauno sindromą).

Prieš mejozę I vyksta interfazė (replikuojasi DNR), o tarp mejozės I ir mejozės II vyksta interkinezė (DNR replikacija nevyksta).

Profazė I yra pirmasis mejotinio dalijimosi etapas. Jis trunka ilgiausiai ir yra laikomas pačiu sudėtingiausiu iš visų mejozės etapų. Be to, profazė I trunka ilgiau nei profazė mitozėje. Profazė I turi ir daugiau sinoniminių pavadinimų, kurie keitėsi bėgant laikui, ir tobulėjant galimybėms stebėti ir analizuoti ląstelinius reiškinius. Seniau vienintelė galimybė stebėti mejozę buvo šviesiniu mikroskopu, ląstelėje reiškiniai buvo aprašomi labiau atsižvelgiant į tai, kas buvo matoma, o ne į tai, kokie tiksliai pasikeitimai vyksta.

Profazė I yra skirstoma į penkias stadijas, kurios anksčiau buvo vadinamos leptotena, zigotena, pachitena, diplotena ir diakineze. Šie pavadinimai tebegalioja, tačiau dabar šios fazės turi ir naujus pavadinimus: kondensacija, susiporavimas, rekombinacija, spiralizacija ir rekondensacija. Profazės I metu homologai susijungia, susidaro sinapsė, vyksta apsikeitimas DNR.

Pirmojoje, kondensacijos, fazėje DNR dalys, apsuptos branduolio baltymų ir histonų, laipsniškai pradeda ryškėti. Viskas dar yra gaubiama branduolio apvalkalo. Ryškėjančios chromosomos dar nėra pilnai kondensuotos. Antrojoje schemoje vaizduojamos dvi tėvinės chromosomos yra raudonos spalvos, motininės – mėlynos. Kiekviena šių gijų yra DNR, išilgai kurios yra rutuliuko formos struktūros, vadinamos chromomeromis.

Kai chromosomos yra matomos siūliniu (gijų) pavidalu, jos dar vadinamos chramatonematomis. Chromosomos atrodo viengubos, kadangi seserinės chromatidės vis dar stipriai susijungusios viena su kita. Šios fazės metu abi telomeros iš kiekvienos chromosomos yra nukreipiamos link branduolio apvalkalo ir vėliau prie jo prijungiamos.

Pasibaigus pirmajai profazės I fazei, prasideda antroji. Šioje fazėje homologai pradeda jungtis. Toks jų suartėjimo procesas vadinamas sinapse. Įvykus sinapsei, susilieję homologai atrodo kaip viena chromosoma, jei stebima šviesiniu mikroskopu. Tačiau iš tiesų homologai jau yra padvigubėję. Vieta, kurioje du homologai susijungia, vadinama sinaptoneminiu kompleksu. Šis kompleksas gerai matomas elektroniniu mikroskopu. Jis gali egzistuoti kelias valandas, tačiau yra atvejų, kai išlieka keletą dienų. Iliustracijoje, vaizduojančioje ankstyvąją profazės I antrąją fazę, violetine spalva pažymėti regionai yra tos dalys, kuriose tėviniai ir motininiai homologai yra susilieję.

Kitoje diagramoje, vaizduojančioje vėlyvąją trečiąją fazę, abi homologų poros yra susijungusios visu savo ilgiu (dėl to yra vaizduojama tik violetine spalva). Tarp homologų įvykus sinapsei, iš jų susidariusios poros vadinamos tetradomis arba bivalentais. Taškai, kuriuose chromosomų poros susijungia viena su kita, vadinami chiazmomis. Teisingesnis terminas yra bivalentai, tačiau dažniau vartojamas – tetrados. Bivalentas yra teisingesnis dėl to, kad turi atitikmenis kitiems profazėje I aptinkamiems dariniams. Pavyzdžiui, nesusilieję homologai vadinami univalentu, trys susilieję homologai, dažnai aptinkami augaluose, vadinami trivalentais.

  • Biologija Analizės
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 32 puslapiai (4845 žodžiai)
  • Biologijos analizės
  • Microsoft Word 4952 KB
  • Mejozinis dalijimasis
    10 - 7 balsai (-ų)
Mejozinis dalijimasis. (2015 m. Gegužės 18 d.). http://www.mokslobaze.lt/mejozinis-dalijimasis.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 20:44