Mikrobiologijos egzamino konspektas


Biologijos konspektas. Taksonomijos sritys. Penkios karalystės karalijos , pasauliai. R ū š i s. P o p u l i a c i j a. K l o n a s. K u l t ū r a. P a d e r m ė. Mikrorganizmų požymiai , padedantys nustatyti jų vietą taksonomijoje Morfologiniai. Intarpai , pigmentai , kapsulė. Serologinė diferenciacija. Ląstelės sienelė. Dnr bazės. DNR DNR hibridizacija. Nukleotidų seka rRNR. Kvėpavimo tipas. Energijos gavimo būdas. Augimo priklausomybė nuo aplinkos veiksnių. Mitybos pobūdis. Jautrumas antibiotikams. Santykiai asocijacijose su. Mikro - bei makroorganizmais. Morfologija - išorinė mikroorganizmų struktūra. Mikroskopinis tyrimo metodas. Požymis Gramteigiami. Prokariotų gebėjimas sudaryti sporas yra taksonominis jų požymis. Spora atspari. Aukštai temperatūrai. Cheminiams veiksniams. Bendrosios virusų savybės. Virusų klasifikacija. Virusų struktūra. Virusų nukleorūgščių funkcijos. Bakterijos dauginasi binariniu dalijimosi būdu. Veiksniai , nuo kurių priklauso augimas ir daugunimasis. Kvėpavimo tipai Aerobai. Obligatiniai aerobai. Griežtieji anaerobai. Aerotoleranciniai anaerobai. Fakultatyviniai anaerobai arba fakultatyviniai aerobai. Kultivavimo principai. Mitybos būdai Medžiaga. Bakteriologinis tyrimo metodas Tyrimo tikslas –. Tyrimo etapai. Grynoji mikroorganizmų kultūra. Sanitarinė mikrobiologija. Sanitarinių mikrobiologinių tyrimų tikslas. Sanitarinės MO uždaviniai. Sanitarinias rodikliais o gali būti. Sanitarinių rodikliniai mikroorganizmai. Tiriant dirvožemio užterštumą nustatomi šie sanitariniai rodikliniai mikroorganizmai. Tiriant vandens užterštumą nustatomi šie sanitariniai rodikliniai mikroorganizmai. Tiriant oro užterštumą nustatomi šie sanitariniai rodikliniai mikroorganizmai.


Mikroorganizmų vieta gyvajame pasaulyje. Mikroorganizmų sistematika ir nomenklatūra. Klasifikacijos principai. Rūšis – pagrindinis mikroorganizmų taksonas. Porūšis. Infraporūšiai (varai, variantai). Padermė (kamienas, štamas). Kultūra.

Sistematika – tiria organizmų įvairovę visuose jų organizacijos lygmenyse

Taksonomija – sistematikos skyrius, tiriantis organizmų klasifikacijos principus, metodus ir taisykles, nustatantis taksonominius rangus

Klasifikacija – organizmų skirstymas į taksonu, remiantis jų panašumu ir giminingumu

K l o n a s – individų, kilusių iš vienos ląstelės, visuma.

Bakterijų morfologija. Mikroskopija kaip morfologinio mikroorganizmų tyrimo metodas. Mikroskopinio tyrimo svarba ir vertė mikrobiologinei diagnostikai.

Iš tiriamosios medžiagos gaminami dažyti ar nedažyti preparatai, mikroskopu nustatoma mikroorganizmų morfologija ( forma, dydis, išsidėstymas, tam tikri struktūros elementai), dažymosi ypatybės, judrumas ( tiriant nedažytus preparatus). Bakterijų galima rasti paruoštame tepinėlyje , jei medžiagoje jų yra ne mažiau kaip 105 cm3. Šis tyrimas nesudėtingas, greitas, bet dauguma bakterijų neturi tik joms būdingos morfologijos, pagal kurią jas galima atpažinti. Todėl tyrimas mikroskopu dažnai nėra savarankiškas tyrimo metodas, o tik vienas iš mikrobiologinio tyrimo etapų.

Paprastieji – nustatoma bakterijų forma, dydis, išsidėstymas:

metileno mėlynuoju (dažoma 3–5 min.)

Sudėtingieji – nustatoma struktūra (ląstelės sienelė, sporos, kapsulės, intarpai, branduolys, žiuželiai ir kt):

Gramo dažymo būdas – nustatoma ląstelės sienelė

Mikroorganizmų struktūra ir jos tyrimo metodai. Svarbiausi prokariotų ir eukariotų struktūros skirtumai. Kapsulės, žiuželiai, sporos: biologinės funkcijos ir tyrimo metodai. Sporų ekologinė svarba.

Sporinių bakterijų sporos sudarymas yra paskutinė jų raidos stadija, kuri svarbi ypač epidemiologine prasme – išlieka infekcijos šaltinis bei užteršta aplinka.

● aukštai temperatūrai – atsparumą lemia dipikolino r. + Ca2+ + sumažėjęs laisvo vandens ir padidėjęs surišto vandens kiekis; žūva esant 160°C ir > temperatūrai.

● cheminiams veiksniams – atsparumą lemia daug sluoksnių ir storas apvalkalas.

Sporos lokalizacija ląstelėje ir sporinės bakterijos forma padeda identifikuoti sporines bakterijas.

Vegetacinės formos virtimas spora (sporogenezė trunka iki 6–8 val.):

• Dvigubėja DNR, kurios vieną rinkinį apsupa plazminė membrana

Šerdį, kuria sudaro citoplazma ir DNR, supa žievė, sudaryta iš plazminės membranos ir plono vidinio bei išorinio peptidoglikano sluoksnio.

Apvalkalas– sudaro į keratiną panašus baltymas.

Sporos virtimas vegetacine forma - vyksta esant palankioms aplinkos sąlygoms ir trunka apie 90 min.

- Šerdį, kuria sudaro citoplazma ir DNR, supa žievė, sudaryta iš plazminės membranos ir plono vidinio bei išorinio peptidoglikano sluoksnio.

Kapsulė – storas su LS turintis tamprų ryšį storas gleivių (polisacharidinis) sluoksnis .

slopina antikūnų specifinį jungimąsį prie Ag,

Virusų kilmė ir prigimtis. Virusų morfologija ir struktūra. Kapsidė. Apvalkalas. Klasifikacija. Požymiai, kurie vertinami, nustatant virusų klasifikacijos kriterijus. Virusų kultivavimas

Dar viena išskirtinė virusų savybė – jų dauginimosi būdas. Jis skiriasi nuo dvinarinio skilimo, pumpuravimo, sporų sudarymo (tai vyksta kitose mikroorganizmų grupėse), nes virusai dauginasi reprodukcijos mechanizmais disjunktyviai (lot. disjunctyvus – atskirtas). Viriono struktūros sintetinamos skirtingose ląstelės vietose, o po to virusas „surenkamas”. Tiksliau, ne virusas dauginasi, o ląstelė, kurią virusas pasirinko atakos auka, daugina savo parazitą. Be to virusai, esant tam tikroms aplinkybėms, geba virsti kristalais. Tačiau virusai turi visas svarbiausias gyvųjų būtybių savybes: gebėjimą daugintis, t. y. gaminti į save panašius, nors ir neįprastu būdu, paveldumą ir kintamumą ir gebėjimą užimti tam tikrą ekologinę nišą. Jie pavaldūs organinio pasaulio evoliucijos dėsniams.

Virusai neturi autonominių baltymo sintezės struktūrų ir mechanizmų, todėl dauginasi ląstelės viduje reprodukcijos būdu, panaudodami ląstelės šeimininkės baltymų sintezės mechanizmus.

Juose nevyksta metabolizmas (anabolizmas ir katabolizmas).

Būdingas absoliutus parazitizmas ląstelės viduje.

Biologinė klasifikacija apima visus virusus – bakterijų, augalų, gyvūnų, žmonių. Ji pagrįsta daugeliu virusų požymių: virusų struktūra, genomo strategija ląstelėje, tropizmu tam tikroms ląstelėms, sąveikos su ląstelėmis formomis ir kitomis biologinėmis savybėmis.

Virusai, sukeliantys sisteminę infekciją, kraujo srove plinta visame organizme (viremija), patenka į įvairius organus, juose dauginasi ir sukelia atitinkamus pokyčius. Taip būna tymų, raudonukės, vėjaraupių , enterovirusinių infekcijų atvejais.

Epidemiologinė virusų klasifikacija sudaroma, atsižvelgiant į šiuos veiksnius:

pažeidžiamų šeimininkų ratą (antropozoonozių, zoonozių ar antropozoonozių sukėlėjai);

(respiraciniai, žarnyno grupės, transmisiniai, kontaktiniai, genetiniai virusai

Žarnyno grupės virusai plinta su išmatomis ir per burną, jų reprodukcija vyksta virškinamojo kanalo ląstelėse, kurias ir pažeidžia (rotavirusai, kalicivirusai, astrovirusai, toravirusai), o taip pat ir kituose organuose (enterovirusai, hepatitų A ir E virusai).

  • Biologija Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 35 puslapiai (6069 žodžiai)
  • Biologijos konspektai
  • Microsoft Word 934 KB
  • Mikrobiologijos egzamino konspektas
    10 - 6 balsai (-ų)
Mikrobiologijos egzamino konspektas. (2015 m. Rugsėjo 30 d.). http://www.mokslobaze.lt/mikrobiologijos-egzamino-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 05:07