Mikrobiologijos įvadas


Veterinarijos konspektas. Mikrobiologijos raidos istorija. Morfologinių tyrimų etapas XVII. Fiziologinių tyrimų etapas XIX. II pusė – XX. pradžia. Pasteras. Imunologijos ir imunologinių tyrimų etapas nuo XIX. Mikroorganizmų sistematika. Morfologinius požymius. Dažymosi savybes. Kultūrines savybes. Bakterijų judrumą. Sporų susidarymą. Metabolines savybes. Ląstelių forma. Ląstelių ir jos sienelės sandara. Dauginimosi organų ypatumais. Bakterijų forma , dydis. Rutulinės sferinės arba kokoidinės. Lazdelinės arba cilindrinės. Atsižvelgiant į ilgį lazdelės gali būti. Atsižvelgiant į galų išvaizdą gali būti. Atsižvelgiant į skersmenį. Bakterijos išsidėsto nevienodai. Vingiuotieji spiraliniai prokariotai. Pagal vingių skaič ių bakterijos skirstomos į. Pagal kvėpavimą. Žiuželiuotos bakterijos. Pagal žiuželių iš sidė stymą ir jų kiekį bakterijos skirstomos į. Mikroorganizmai , turintys ląstelės sienelės ypatumų. Gramteigiamų bakterijų ląstelės sienelė. – 30 nm. Tik vieno tipo teicho rūgštys. Sienelėje nėra lipidų. Gramneigiamų bakterijų ląstelės sienelė. – 17 nm. Gram (+) sienelė. Aktinomicetai spinduliniai grybeliai , laibagrybiai. L formos bakterijos. Iš dalies. L transformacija. L indukcija. Yra 4 Bakteriofagų veikimo fazės. Bakterija pradeda sintetinti fago DNR. Tipinius fagus. Pelėsiniai grybai , jų klasifikacija. Eukariotiniai mikroorganizmai. Mielės. Saugus darbas mikrobiologijos laboratorijoje. Jokio tiesioginio mikroorganizmų kultū ros kontakto su tyrė ju. Negalima liesti rankomis veido , akių , nosies. Mikroskopas ir darbas su juo. Darbo eiga. Mikrobiologiniai tyrimo metodai. Mikroskopinis tyrimas. Bakteriologinis tyrimas. Imunologinis / serologinis tyrimas. Genetinis tyrimas. Biologinis tyrimas. Mikroskopinio preparato paruošimas , fiksavimas.


XVII amžiuje buvo atrastas paslaptingas mikroorganizmų pasaulis. Olandų pirklys A. Levenhukas vandens laše, dantų apnašose pamatė gyvus organizmus, kuriuos pavadino “žvėriukais”. 1673 nustatė mikroorganizmų formas. Nuo A. Levenhuko prasidėjo morfologinis periodas. 1735 Linėjus – binarinė nomenklatūra1796 Eduardas Dženeris įrodė, kad žmonės, kuriems įskiepijami karvių raupai, apsaugomi nuo tikrųjų raupų.

1857 Ištyrė rūgimo bei puvimo bakterijas, pasterizacija;

1885 Salmonas ir Smitas – salmoneliozės bakterija1886 Briusas – bruceliozės 1889 Kitasato – stabligės ir bubuninio maro

Imunologijos ir imunologinių tyrimų etapas (nuo XIX a.)

Imunologijos pradininkais laikomi I. Mečnikovas ir P. Erlichas.1892 m. D. Ivanovskis atrado tabako mozaikos virusą.1929 m. A. Flemingas atrado pirmąjį antibiotiką – peniciliną.1944 – Penicilinas gydymui

Rūšis – gentis – šeima(-aceae) – eilė(-ales)– klasė – skyrius – karalystė.;

Mikroorganizmų sistematika (taksonomija) išsamiai aprašo organizmų rūšis, nustato jų giminystės ryšius ir jungia į klasifikacinius vienetus – taksonus.

Serovaras – serotipas – mikroorg. antigeninės savybės.

Kamienas – tos pačios rūšies mikroorganizmai, išskirti iš įvairių aplinkos vietų, skiriasi biocheminėmis savybėmis ir jautrumu antimikrobinėms medžiagoms.

Genotipas – paveldimas pagrindas, genų visuma.

Fenotipas – požymių ir savybių visuma.

Mikroorganizmų taksonai sudaromi, atsižvelgiant į:1. Morfologinius požymius (dydis, forma). Kokai, lazdelės, vingiuotosios. 2. Dažymosi savybes. Atsižvelgiant į bakterinės ląstelės sienelės struktūros ir cheminės sandaros požymius,bakterijos skirstomos į Gram+ ir Gram– ; 3. Kultūrines savybes: mikroorganizmų dauginimasis skystose terpėse (plėvelės, nuosėdų sudarymas, terpės drumstimas); standžiose terpėse (kolonijų forma, dydis, konsistencija, kraštų pobūdis, skaidrumas, spalva).4. Bakterijų judrumą: judrios (šliaužiančiosios [banguojant ląstelėms], plaukiojančiosios [žiuželiais]) nejudrios5. Biochemines (fermentines) savybes, t. y. gebėjimą skaidyti angliavandeninius, hidrolizuoti baltymus; savitų fermentų (ureazės, koagulazės) sintezė; fermentinės veiklos produktų – indolo, vandenilio sulfido ir kt. susidarymas.6. Sporų susidarymą: (sporų pobūdis, vieta ląstelėje); sporas sudaro Clostridium ir Bacillus gentys.7. Metabolines savybes: autototrofai ar heterotrofai.

ląstelių forma – daugumos sudaryta iš plonų hifų (susipynę sudaro grybieną-micelį), kurie gali turėti ir neturėti pertvarėles (septų), būti nesegmentuoti ir segmentuoti,;

ląstelių ir jos sienelės sandara (chitinas ar celiuliozė);

dauginimosi organų ypatumais: vegetatyviniu, sporomis nelytiškai ir lytiškai.

Deuteromycota (Fungi imperfecti) – grybšiai (nepastebėta lytinės dauginimosi fazės).

Šiuo metu dauguma mokslininkų mieles skirsto į tris poskyrius: Ascomycotina, Basidiomycotina ir Deuteromycotina, priklausančius Mycota karalystės Eumycota skyriui.

mikrokokai – dalijimas vyksta vienoje plokštumoje, išsidėto pavieniui ar be aiškios tvarkos.

diplokokai – dalijimas vienoje plokštumoje, bet atskilusios ląstelės lieka susikibusios poromis, dažniausiai jie yra pupelės, inkstų geldelės ar skalpelio formos.

streptokokai – dalijimas vienoje plokštumoje, bet po dalijimosi ląstelės išlaiko tarpusavio ryšius ir sudaro įvairaus ilgio grandinėles, primenančias karoliukus.

stafilokokai – dalijimas keliose plokštumose, ląstelės išsidėsto telkiniais, panašiais į vynuogių kekes.

tetrakokai – dalijimas dviejose statmenose viena kitai plokštumose susidarant ląstelių tetradoms.

sarcinos – dalijimas trijose tarpusavyje statmenose plokštumose, po to ląstelės susitelkia į paketus po 8,16, 32 ir t. t.

Sporogeniškos bakterijos vadinamos bacilomis(O2), klostridijomis(CO2). (Bacillus anthracis – juodligės sukėlėjas; Clostridium tetani – stabligės sukėlėjas).

Prokariotų ląstelės forma priklauso nuo stangrios (rigidiškos) ląstelės sienelės. Ji suteikia ląstelei tam tikrą, genetiškai įtvirtintą išorinę formą. Tačiau yra ir išimčių: tam tikrų bakterijų ląstelės sienelė yra gana elastinga, ir tokios bakterijos dalinai gali keisti ląstelės formą, pvz., periodiškai lankstantis. Be to, yra prokariotų, kurie neturi ląstelės sienelės (mikoplazmos ir bakterijų L formos).

Bakterijų ląstelės sienelė sudaro standžią vienodo sluoksnio struktūrą apie ląstelę. Ji tvarko ląstelės formą (lazdelės, kokai ar spiralės). Ląstelės sienelės viduje (ar kietajame peptidoglikano sluoksnyje) yra plazminė (citoplazminė) membrana – paprastai arčiausiai esantis sienelės sluoksnis.

Ląstelės sienelė yra būtinas ir labai svarbus prokariotų struktūros elementas, esantis po kapsule arba gleivių sluoksniu, arba turintis tiesioginį sąlytį su išorine aplinka.

Ląstelės sienelė yra mechaninė užtvara, skirianti protoplastą nuo aplinkos, ir suteikia ląstelei būdingą formą. Įvairių medžiagų koncentracija ląstelėje yra didesnė nei išorėje, todėl ir didelis osmosinio slėgio skirtumas. Ląstelės sienelė grynai mechaniškai apsaugo ląstelę nuo vandens pertekliaus. Sandara ir chemine sudėtimi prokariotų ląstelės sienelė labai skiriasi nuo eukariotinių organizmų.

Remiantis prokariotų sienelės struktūra, visi prokariotai skirstomi į dvi dideles grupes:

Mikrobiologijos įvadas. (2015 m. Lapkričio 25 d.). http://www.mokslobaze.lt/mikrobiologijos-ivadas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 18:46