Mineralų ir uolienų klasifikacija


Geologijos referatas. Mineralai. Mineralo sąvoka, mineralogija , mineralų cheminė sudėtis ir formulės. Mineralų formos gamtoje. Mineralų fizinės sąvybės. Mineralų klasifikacija. Grynuoliai. Sulfidai. Haloidai. Oksidai ir hidroksidai. Karbonatai. Sulfatai. Fosfatai. Silikatai. Uolienos. Magminės uolienos. Magminių uolienų klasifikacija. Nuosėdinės uolienos. Metamorfinės uolienos. Svarbiausios metamorfinės uolienos ir jų panaudojimas. Naudota literatūra.


Mineralas – tai cheminis junginys (rečiau elementas), kuriam būdingos tam tikros cheminės ir fizinės savybės. Jis susidaro Žemėje vykstančių procesų metu. Mokslas apie mineralus – mineralogija. Ji nagrinėja sudėtį, savybes, kilmę, išplitimo dėsningumus, panaudojimo galimybes, vienų mineralų virtimo kitais sąlygas.

Įvairių mineralų cheminė sudėtis nevienoda. Ji užrašoma formule, kuri randama mineralų cheminių elementų svorio procentus dalinant iš atitinkamos atominės arba molekulinės masės. Taip gaunami atominiai arba molekuliniai kiekiai. Formulėje jie pakeičiami proporcingumo koeficientais.

CuFeS2 – tai empyrinė mineralo formulė. Naudojamos ir vadinamos struktūrinės formulės, kuriose atsispindi cheminės jungties tipas, svarbiausios mineralo sudėties komponentas. Pavyzdžiui, muskovito empyrinė formulė H2KAL3Si3O12, o struktūrinė – KAI2 [ALSI3O10] (OH)2 . Struktūrinė formulė rodo cheminės jungties tipą ir atskirų cheminių elementų tarpusavio ryšį.

Izomorfinių mišinių formulėse dedamas kablelis. Pavyzdžiui, mineralas olivinas yra dviejų mineralų – forsterito – Mg2(SiO4) ir fajalito – Fe2(SiO4), kurie randami ir atskirai, izomorfinis mišinys. Olivino formulė yra (Mg,Fe)2(SiO4). Jeigu izomorfinės priemaišos nedaug, tai ji formulėje neįrašoma. Minerale gali būti ir mechaninių priemaišų, kurios taip pat formulėje neatsispindi.

Varveklis susidaro uolienų poroje, plyšyje, tuštumoje, mineralinei medžiagai nusėdant iš tirpalų. Varvekliai būna rutuliškos, netaisyklingos formos, lygiu blizgančiu paviršiumi, (pvz., rudieji limonito, raudonieji hematito stiklo galvos formos varvekliai), cilindriški. Pastariesiems priklauso stalaktitai (tuštumose iš viršaus augantieji varvekliai) ir stalagmitai (iš apačios augantieji). Dažniausiai varveklius sudaro kalcitas, limonitas, chalcedonas, malachitas.

Lapelių, pluoštelių, žvynelių formos agregatus sudaro žėrutis, chloritas, talkas ir kiti mineralai. Žemėtus agregatus sudaro piroliuzitas, limonitas, masyvius (slaptai kristalinius) – opalas, chalcedonas, limonitas ir kiti mineralai.

Mineralų spalva, blizgesys, kietumas ir kitos fizinės savybės priklauso nuo jų vidaus sandaros ir cheminės sudėties ypatumų. Ištyrus fizines savybes, galima mineralą atpažinti ir išaiškinti jo panaudojimo galimybes. Fizinės savybės tiriamos, mineralą perskėlus, lūžio vietoje. Būtina nustatyti visas savybes, nes kartais tos pačios savybės būdingos skirtingiems mineralams.

Spalva. Vienų mineralų spalva visuomet vienoda (pavyzdžiui, malachitas – žalias, cinoberis – raudonas, galenitas – pilkas), kitų – įvairi (pavyzdžiui, fluoritas gali būri bespalvis, žalios, violetinės, geltonos, baltos spalvos). Pasitaiko mineralų (pavyzdžiui, turmalinas), kurių vienas kristalo galas gali būti vienos spalvos, o kitas – kitos. Kai kurių mineralų, pavyzdžiui, aleksandrito spalva keičiasi, keičiantis apšvietimui.

Dažnai mineralo spalva priklauso nuo spalvinančių jonų – chromoforų kristalinėje gardelėje, kartais – nuo vos pastebimo kokios nors medžiagos kiekio, kurios negalima nustatyti net tiksliais analizės metodais, nuo mechaninių įtarpų, plyšių minerale.

Dažnai tiriamojo mineralo spalva palyginama su kitų kūnų ir mineralų spalva. Pavyzdžiui, arsenopiritas yra alavo baltos, grosiuliaras – agrastų žalios, galenitas – plieno pilkos spalvos.

Brėžio spalva – tai mineralo smulkiu miltelių spalva. Ji nustatoma brėžiant neglazūruotą porcelianinės plokštelės paviršių tiriamojo mineralo aštriu kampu. Brėžio spalva kartais tokia pati, kaip mineralo spalva gabale, o kartais - kitokia. Žinotina, kad brėžio spalva yra pastovesnis požymis, negu jo spalva gabale. Pavyzdžiui, gipsas dėl priemaišų būna įvairios (gelsvos, pilkos, rusvos, juodos) spalvos, o jo brėžis visuomet baltas ( taip pat habito, kalcito).

Blizgesys. Vieni mineralai yra metalinio blizgesio, kiti – nemetalinio. Metalinio blizgesio mineralų lūžio rodiklis didesnis kaip 3, jie neskaidrūs, juodo arba tamsios spalvos brėžio, sunkūs. Metalinio blizgesio dažniausiai yra grynuoliai metalai (auksas, sidabras, varis, platina) ir mineralai – įvairių metalų rūdos (magnetitas, hematitas, galenitas, piritas).

Nemetalinio blizgesio mineralų brėžis šviesus, jų plonos plokštelės skaidrios arba persišviečia, tankis dažniausiai mažesnis kaip 4. išskiriamos kelios, nemetalinio blizgesio rūšys. Tai stiklinis (kalnų krištolas, halitas), deimantinis (sfaleritas, grynuolė siera kristaluose), riebus (nepelinas), perlamutrinis (muskovitas), vaškinis (chalcedonas, opalas), šilkinis (asbestas, selenitas), matinis (kaolinitas) blizgesys.

Skalumas yra mineralų savybė skilti taisyklingomis, veidrodiškai blizgančiais paviršiais apribotomis, skeveldromis. Šie veidrodiški blizgantieji paviršiai vadinami skalumo plokštumomis. Įvairių mineralų skalumas nevienodas. Jis nustatomas mineralą sudaužius ir nagrinėjant skeveldrų paviršius. Vienų mineralų skeveldras skalumo plokštumos riboja iš dviejų lygiagrečių pusių, kitų – iš visų pusių. Būna mineralų, kurie skildami nesudaro skalumo plokštumų. Išskiriamos kelios skalumo rūšys. Labai tobulo skalumo mineralus (žėručius, talką, gipsą) plonomis plokštelėmis arba lapeliais galima suskaldyti lengvai, rankomis. Tobulo skalumo mineralų (kalcito, galenito, halito) skeveldros primena kristalus, dažniausiai jas iš visų pusių riboja skalumo plokštumos. Vidutinio skalumo mineralų (ortoklazo, augito) vieni vieni skeveldrų paviršiai yra skalumo plokštumos, kiti – nelygūs, veidrodiškai neblizgantys paviršiai. Netobulo skalumo mineralų (kvarco, pirito) visos skeveldros netaisyklingos.

Lūžis – mineralų skilimas ne skalumo plokštumomis, o netaisyklingomis kryptimis. Išskiriamos kelios lūžių rūšys. Tai lygus (lūžio vietoje paviršius lygus, bet veidrodiškai neblizgantis), nelygus (būdingas netobulo skalumo mineralams), kriauklėtas (panašus į kriauklės vidinį paviršių, būdingas netobulo ir labai netobulo skalumo mineralams), rakštinis (lūžio vietoje daug mažų rakštelių), kabliukinis (lūžio vietoje aštrūs kabliukai), grūdėtas, žemėtas (būdingas minkštiems, porėtiems mineralams) lūžis. Lygaus lūžio yra chalkopiritas, nelygus – nefelinas, kriauklėto – kvarcas, rakštinio – selenitas, raginukė, asbestas, kabliukinio – auksas, sidabras, grūdėto – apatitas, žemėto – kaolinas, limonitas.

  • Geologija Referatai
  • 2015 m.
  • 34 puslapiai (6245 žodžiai)
  • Universitetas
  • Geologijos referatai
  • Microsoft Word 1295 KB
  • Mineralų ir uolienų klasifikacija
    10 - 8 balsai (-ų)
Mineralų ir uolienų klasifikacija. (2015 m. Kovo 16 d.). http://www.mokslobaze.lt/mineralu-ir-uolienu-klasifikacija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 20:15