Mirties laiko nustatymas teismo medicinos praktikoje


Bendroji ir specialioji tanatologija. Lavondėmės iki mirties.

Teisės kursinis darbas. Įvadas. Teismo medicinos sąvoka. Teismo medicinos tanatologija. Mirtis ir lavoniniai reiškiniai. Mirties laiko nustatymas. Mirties laiko nustatymo būdai. Mirties laiko nustatymas pagal lavoninius reiškinius, supravitalines reakcijas. Lavondėmės, lavono sustingimas. Supravitalinės reakcijos. Dirginamų elektra raumenų reakcijos. Lavono atšalimas. Vėlyvieji lavoniniai reiškiniai, lavono užsikonservavimas. Išvados. Literatūros sąrašas. Santrauka. Summary. Priedai.


Darbo tikslas – atskleisti mirties laiko nustatymo būdus teismo medicinos praktikoje bei juos išanalizavus pateikti apibendrinimą.

Darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti teismo medicinos ir teismo medicinos tanatologijos sąvokas.

2. Naudojant analizės metodą išnagrinėti pateiktas mintis teismo medicinos tanatologijos tema autorių darbuose.

3. Išnagrinėti mirties laiko nustatymą pagal lavoninius reiškinius ir supravitalines reakcijas teismo medicinos praktikoje.

Darbo metodas: naudojantis įvairių autorių knygomis išnagrinėti mirties laiko nustatymą teismo medicinos praktikoje autorių darbuose ir pateikti apibendrinimus. Naudoti dokumentų analizės metodą.

Rašant darbą naudotasi nacionalinėmis įvairių autorių knygomis (B. Madea, R. Dettmeyer, A. Garmus, E. Kurapka, A. Cėpla ir kt.), moksliniais straipsniais, Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymu, Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodeksu.

Teismo medicina – tai medicinos ir teisės mokslų šaka, taikanti medicinos ir gamtos mokslų žinias teisėsaugos institucijų veikloje, todėl ji yra labai svarbi atliekant teismo medicinos ekspertizes.

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad teismo medicina yra mokslas apie medicininių ir biologinių faktų tyrimą ir gautų rezultatų panaudojimą teisinėje praktikoje. Teismo medicina apima ir nagrinėja visus su gydytojo arba gydytojo eksperto profesine veikla susijusius procesus, kurie gali būti pretekstas kilti įvairiems teisiniams klausimams.

Graikų kalba tanatos – tai mirtis, o logos – mokymas, mokslas4. Tanatologija – tai mokslas apie mirties priežastis ir aplinkybes.

Teismo medicinos tanatologija tiria mirimo ir mirties aspektus, mirties aplinkybes ir priežastis, bei pomirtinius pokyčius. Tanatologija skiriama į:

bendroji tanatologija, kuri tiria bendruosius mirimo ir mirties procesus, pomirtinius pokyčius;

specialioji tanatologija, kuri tiria mirties nuo konkrečių sužalojimų arba kartu tiria ir ligų procesus.

Teismo medicinos tanatologijos mokslas yra labai svarbus, reikalingas ir šios srities mokslo didėjantį poreikį galima aiškiai matyti pažiūrėjus į 2001-2010 m. mirusiųjų teismo medicinos tyrimų ir visų mirčių Lietuvos Respublikoje santykį (žiūrėti 1 paveikslą).

Mirtis – tai negrįžtama žmogaus organizmo, kaip visumos, žūtis.6 Taip apibrėžiama mirties sąvoka pagal Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymą.

Taigi, kadangi mirtis yra neišvengiama ir negrįžtama gyvybės baigtis – tai visa, kas gyva, turi mirti. Pati mirties sąvoka yra neatskiriamai susijusi su gyvybės sąvoka, o plačiąja prasme gyvybė – tai baltyminių kūnų ir amino rūgščių egzistavimo būdas, kurio esmė yra nuolatinis medžiagų apykaitos procesas, o nutrūkus šiam procesui, organizmas numiršta.

Teismo medicinos požiūriu žmogaus mirtis yra vertinama kaip viso organizmo mirtis, t.y. visų organizmo gyvybinių funkcijų nutrūkimas.

Mirimas ir mirtis – tai yra procesai, kuriems būdingas širdies, kraujo apytakos, kvėpavimo, centrinės nervų sistemos, t.y. didžiųjų sistemų ir jų koordinavimo funkcijų išnykimas. Todėl negrįžtamai nutrūkus kraujo apytakai ir kvėpavimui – tai jau yra klasikiniai mirties kriterijai, o tuomet seka, atsiranda ankstyvieji lavoniniai reiškiniai:

Esant tokiai pomirtinei gyvybės stadijai, audiniai ir ląstelės dar pilnai gali reaguoti į įvairius dirginimus ir tik mirus paskutinei kūno ląstelei – konstatuojant mirtį, įvyksta biologinė mirtis.

Agonijos procesas, t.y. mirimo stadija, gali būti trukmė labai įvairi, nes tai priklauso nuo ją sukėlusio veiksnio bei nuo kitų organizmo reakcijų (žiūrėti 2 paveikslą).

Teismo medicinos praktikoje dažniausiai gydytojas neturi jokių liudininkų parodymų apie mirties laiką, o tik duomenis (jeigu nebuvo iškviestas į lavono radimo vietą), kada lavonas rastas arba kada mirusysis paskutinį kartą buvo matytas gyvas, o lavono apžiūros formuliare nurodyta, kad gydytojas mirties laiką turi nurodyti atskirai pagal metus, mėnesį, dieną ir valandas. Todėl mirties laikas nustatomas remiantis pomirtiniais lavono pokyčiais (žiūrėti 3 paveikslą).

Lavondėmės – besąlygiškas mirties požymis, kada sustojus kraujo apytakai, išnykus širdies veiklai, kraujas ir limfa, veikiami savo svorio ir dėl žemės traukos susikaupia žemesnėse kūno dalyse venų spindžiuose ir persišviečia per odą įgaudama mėlynai violetinę spalvą. Reikšmė teismo medicinos praktikoje:

Lavondėmių ryškumas priklauso nuo skysto kraujo kiekio lavono kraujagyslėse, pvz.: mirus staiga, esant hipoksiniam mirties mechanizmui, lavono kraujas lieka skystas, todėl ir susidaro gana greitai ir būna ryškios, o mirštant lėtai, esant ilgai agonijai, kraujagyslėse susidaro krešulių,  todėl lavondėmės susidaro ne taip greitai, jų intensyvumas ne toks ryškus. Pavyzdžiui sveikų subjektų mirties atvejais lavondėmės būna išreikštos ryškiai, o sergančiųjų mažakraujyste arba išsekusių, nukraujavusių - lavondėmės būna neryškios, neintensyvios, o pavieniais atvejais ir visai neįžiūrimos. Jeigu lavone nėra aiškių išorinių sužalojimų bei lavondėmių - galima įtarti vidinį kraujavimą.

  • Teisė Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 24 puslapiai (4584 žodžiai)
  • Universitetas
  • Teisės kursiniai darbai
  • Microsoft Word 7364 KB
  • Mirties laiko nustatymas teismo medicinos praktikoje
    10 - 9 balsai (-ų)
Mirties laiko nustatymas teismo medicinos praktikoje. (2015 m. Gegužės 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/mirties-laiko-nustatymas-teismo-medicinos-praktikoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 05:57