Mirties problema


Filosofijos skaidrės. Mirties problema. Darbo tikslas. 1. Atskleisti kokia filosofinė problema gvildenama. Įvadas. Gyvenime nieko nėra tikra, išskyrus mirtį. Daugelis senųjų filosofų. Sukūręs žmogų, Dievas nepaliko jo be atsako į esmingiausius žmogiškosios egzistencijos klausimus. Gyvieji nežino , ką jiems lemta pajusti mirties akimirką. Platonas (Platon 427-347 m. pr. Kr. ). Sukuria logiškai pagrįstą nemirtingumo iliuziją. Sokratas (Sōkr?tēs apie. Epikūras (Epikouros 341-270). Jis būdamas geras psichologas, suprato. Liucilijus Seneka (Lucius. Aurelijus Augustinas (Aurelius Augustinus 121-180 m. Mirtis – neatsiejama mūsų būties dalis. Krikščioniškos Vakarų Europos žmogaus požiūris į mirtį praėjo keletą etapų. XVIII a. vidury prasideda kultūros sekuliarizacijos procesas, susilpnėja eschatologinė krikščionybės įdėja. M. Heideggeris (Martin Heidegger 1889-1976 m. Heideggeriui mirtis nėra žmogui svetimas faktas, o pati vidinė jo galimybė. J. Sartre‘as (Jean-Paul Charles Aymard Sartre 1905-1980 m. A. Kamiu (Albert Camus 1913-1960 m. Thomas Nagel (1937). Amerikiečių filosofas gana plačiai ir išsamiai analizuoja mirties sampratą. Išvados Aptarus. Naudota literatūra. 1. I. Jakušovaitė, Ž. Luneckaitė „Medicinos filosofija“.

Mirties problema. (2014 m. Gegužės 06 d.). http://www.mokslobaze.lt/mirties-problema.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 09:59