Mirties samprata vaikų amžiuje ir jos kaitą lemiantys veiksniai


Psichologijos referatas. Įvadas. Mirties samprata vaikų amžiuje ir jos kaitą lemiantys veiksniai. Vaiko reakcijos artimųjų netekties atvejais. Pagalba vaikams netekus artimųjų. Mokyklos pedagogo pagalba vaikams išgyvenantiems netektį. Išvados. Literatūra.


Apibendrinus galima pasakyti, jog mirties sampratą vaikai suvokia skirtingai įvairiuose amžiaus tarpsniuose. Ikimokyklinio amžiaus vaikai mirtį suvokią kaip laikiną ir negalutinį dalyką, nes jie dažniausia yra paveikti įvairiausių filmukų ir kompiuterinių žaidimų, kuriuose herojai miršta ir vėl atgyja. Vaikai nuo penkių iki devynių jau pradeda labiau suvokti mirties negrįžtamumą, bet vis dar netiki, kad tai gali atsitikti jiems ar kam nors, ką jie pažįsta. Nuo devynių iki dvylikos metų vaikų supratimas apie mirtį atitinka jau suaugusiojo supratimą. Jie pradeda suvokti, jog mirtis negrįžtamas procesas, o paauglystėje mirties suvokimas gylėja ir aiškiau yra suvokiami mirties padariniai. Tačiau reikia nepamiršti, jog vaikai ir paaugliai bręsta nevienodu greičiu, todėl mirties suvokimas priklauso ne nuo chronologinio vaiko amžiaus, bet nuo jo patirties įgytos gyvenime.

Senelių netektis. Dažniausiai, tai viena iš pirmųjų vaiko netekčių – kai netenkama artimo žmogaus. Vaiko reakcija į senelių mirtį labiausiai priklauso nuo to, kiek artimas ryšys su seneliais siejo vaiką ir nuo tėvų reakcijos į savo tėvų netektį. Jei jų ryšys su seneliais buvo artimas, vaikas mirtį išgyvens giliau ir ilgiau. Jei vaikas su seneliais matėsi retai ir tarp jų nebuvo artimesnio ryšio – vaikas senelių mirtį priims ramiau. Artimo žmogaus mirtis priverčia skausmingai suvokti, kad visos viltys ir lūkesčiai, susiję su mirusiuoju, pražuvo amžiams. Ypač šis pojūtis stiprus, jei seneliai dalyvaudavo visuose svarbiuose vaiko gyvenimo epizoduose (James, Friedman, Matthews, 2007).

Vaikai, kurių šeimoje kažkas miršta, ar vaikai, kurie patenka į nelaimingus atsitikimus, reaguoja į šiuos įvykius stipriau ir ilgiau negu linkę manyti tėvai, mokytojai ar kiti suaugusieji. Visais mirčių atvejais suaugęs žmogus turėtų skirti daugiau dėmesio vaikų išgyvenimams po netekties, padėti pereiti gedėjimo etapus bei įveikti su gedėjimu susijusius sunkumus (Polukordienė, Kazlauskaitė, Skruibis, ir kt., 2005). Nuo pat mažų dienų vaiką turi supti aplinka, kurioje liūdesio jausmas yra neslepiamas, o atvirkščiai priimamas. Kiekvienas vaikas turi suprasti, jog liūdėti yra normalu. Geriausia, kai tėvai pasikalba su vaikais apie emocines būsenas, kurios yra natūralios kiekvieno žmogaus gyvenime. Vaikai turėtų matyti liūdinčius tėvus ir suvokti, jog išgyvenę liūdesį, žmonės vėl gali džiaugtis ir gyventi toliau. Norint padėti vaikams įveikti liūdesį, geriausiai nukreipti jų klausimus ir mintis į jausmus.

Suteikti vaikui galimybę kalbėti apie mirtį ir mirusį žmogų. Kalbėjimas bus lengvesnis, jei jis jaus leidimą kalbėti apie mirtį.

Įvairiuose amžiaus tarpsniuose mirties sampratą vaikai suvokia skirtingai. Ikimokyklinio amžiaus vaikai mirtį suvokią kaip laikiną ir negalutinį dalyką, nes jie dažniausia mano, jog mirę žmonės grįžta. Vaikai nuo penkių iki devynių jau pradeda labiau suvokti mirties negrįžtamumą, bet vis dar netiki, kad tai gali atsitikti jiems ar kam nors, ką jie pažįsta. Nuo devynių iki dvylikos metų vaikų supratimas apie mirtį atitinka jau suaugusiojo supratimą, nes pradeda suprasti, jog mirtis negrįžtamas procesas, o paauglystėje mirties suvokimas gylėja, aiškiau yra suvokiami mirties padariniai. Mirties sampratos kaitą vaikų amžiuje lemia ne tik chronologinis vaiko amžius, bet ir jų įgyta patirtis, elgesio modeliai, kuriuos vaikai perima iš artimų žmonių.

Vaikai netekę artimųjų dažniausiai patiria šoką, abejones, baimę ir pasipriešinimą, apatiją ir depresiją, elgiasi „lyg nieko neatsitiko“. Mirus artimam žmogui vaikai jaučiasi prislėgti, dažnai atsimena mirusįjį, išgyvena liūdesį ar net depresiją, jaučia graužatį, gali pradėti kaltinti save, jausti gėdą, jog blogai elgėsi su mirusiuoju ar negerai apie jį galvojo, kartais jaučiamas pyktis ant mirties, kuri „atėmė“, ant Dievo, kuris leido mirti, ant kitų žmonių, kurie nesustabdė mirties, ant mirusiojo – kad paliko, išdavė. Vaikai netekę artimųjų patiria mokymosi sunkumų, jaučia fizinius negalavimus, blogiau miega, pradeda daugiau nerimauti.

Visais atvejais, kai vaikai išgyvena mirtį, suaugęs žmogus turėtų skirti daugiau dėmesio vaikų išgyvenimams, padėti pereiti gedėjimo etapus bei įveikti su gedėjimu susijusius sunkumus. Labai svarbu visada sukurti saugią ir palankią aplinką, kurioje vaikas galėtų drąsiai reikšti skausmingus jausmus, sukeltus netekties, taip pat svarbu suteikti vaikams galimybę kalbėtis apie mirtį ir mirusįjį, kad vaikas galėtų išlieti savo jausmus, reikia nuolat demonstruoti vaikams epmatiškumą ir supratingumą, atsakyti į vaikams rūpimus klausimus. Vaikui susitaikyti su netektimi yra lengviau, kai yra pripažįstami jo su netektimi susiję poreikiai ir jis gauna tiek paramos, kiek jam reikia, kad galėtų priimti ir atlaikyti netektį.

  • Psichologija Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 14 puslapių (4395 žodžiai)
  • Mokykla
  • Psichologijos referatai
  • Microsoft Word 31 KB
  • Mirties samprata vaikų amžiuje ir jos kaitą lemiantys veiksniai
    10 - 4 balsai (-ų)
Mirties samprata vaikų amžiuje ir jos kaitą lemiantys veiksniai. (2015 m. Rugpjūčio 24 d.). http://www.mokslobaze.lt/mirties-samprata-vaiku-amziuje-ir-jos-kaita-lemiantys-veiksniai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 06:36