Modernizacijos teorija


Politologijos referatas. Modernizacijos teorija atsirado 50-ųjų — 60-ųjų pradžioje JAV ir Didžiojoje Britanijoje, ir buvo skirta „užsienio vartojimui” – „Trečiojo pasaulio” šalims (taip pat ir toms, kurios aktyviai vadavosi iš kolonijinės priklausomybės). Pagrindinė klasikinės modernizacijos teorijos idėja buvo neišvengiamas perėjimas iš „agrarinės” visuomenės į „industrinę”. Šis perėjimas „Trečiosiose šalyse” buvo vykdomas „pirmojo pasaulio”, kuris jau vien dėl šio fakto buvo “progresyvus kultūros nešėjas, geradarys”.
Klasikinė modernizacijos teorija apibūdino „agrarinę”. Agrarinėms visuomenėms (visam pasauliui, išskyrus išsivysčiusias kapitalistines šalis) neva buvo būdingi šie bruožai: ikiindustrinė (agrarinė) ekonomika; nesugebėjimas socialiai, technologiškai ir kultūriškai vystytis; visuomenės socialinio gyvenimo organizacijos priklausymas nuo religinių ir mitinių vaizdinių; cikliškas, o ne judantis į priekį istorinio egzistavimo pobūdis; autoritarinis (totalitarinis) valdžios pobūdis; tradicijų įsivyravimas virš novatoriškumo; kolektyvinis visuomenės pobūdis ir asmeninio prado slopinimas joje; žmonių su pasyviu, neveikliu, beasmeniu, apatišku asmenybės tipu įsivyravimas visuomenėje; polinkis ne į materialines ir instrumentines, bet į religines ir metafizines vertybes; gamybos vykdymas tik būtiniausių poreikių patenkinimui, o ne dėl vystymosi galimybės realizacijos ateityje (ekonomikos augimo kaip savivertės). Industrinė visuomenė aprašoma atvirkščiai, išskirtinai rožiniu tonu: tai aukštųjų technologijų (mokslo-industrinė) ekonomikos visuomenė, pastoviai intensyviai atsinaujinanti ir tampanti sudėtingesne socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu atžvilgiais

Modernizacijos teorija. (2013 m. Gegužės 24 d.). http://www.mokslobaze.lt/modernizacijos-teorija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 12:03