Moksliniai principai viešajame administravime


Viešojo administravimo konspektas. Moksliniai principai viešajame administravime. Mokslinės veiklos pradžia vadyboje. Frederickas W. Tayloras. “Vienas geriausias būdas”. Mokslinių principų taikymas organizacijų studijose. Organizacinės priemonės. “Darbo semtuvu “mokslas”. Išvados. Pagrindinės mokslinio valdymo idėjos. Henry Fayolis (1841 – 1925 m. ). Tradicinis viešojo administravimo modelis. M. Weberio biurokratija. Valdžios tipai (pagal M. Weber). Maxas Weberis (1864 – 1920 m. ). Idealiojo biurokratijos tipo charakteristikos (pagal Weberį) Formali struktūra. Keturi pagrindiniai struktūriniai bruožai. Biurokratijos politinės kontrolės teorijos. Demokratinės vertybės ir viešasis administravimas. Piliečių dalyvavimo politikos ir valdymo procesuose svarba. Viešasis administravimo vaidmuo politikos formavimo procese. Politikos formavimo metu svarbūs veiksniai nuo kurių priklauso politikos įgyvendinimo sėkmingumas yra šie. Biurokratijos interpretacijos pliuralistinėje, elitistinėje, korporatyvinėje, marksistinėje, ,,naujosios dešinės“ ir kt. Valstybės teorijose. Sprendimų priėmimas galios koncepcijos. Herbertas Simonas racionalaus administravimo modelis. Sprendimų priėmimo teorijos. Naujosios viešosios vadybos ir naujosios viešosios tarnybos sampratos. Naujasis viešasis valdymas (New Governance) /. Naujoji viešoji tarnyba (New Public Service). Viešosios politikos ir politikos mokslų santykis.


1. Teisingai parinkti darbuotojus, juos parengti darbui tam tikrose darbo vietose.

vadovams reikėtų atlikti eksperimentus, kad atrastų veiksmingiausius metodus, planuotų darbo procesą, išmokyti bei prižiūrėti tuo metodu dirbančius darbininkus.

darbo paskirstymo principai: pagal tikslą, procesą, asmenis arba daiktus, vietą;

Terminą „biurokratija“ 1745 metais sukūrė Vincentas de Gournay, kuris prie žodžio „biuras“, reiškiančio ir įstaigą, ir rašomąjį stalą, pridėjo terminą, išvestą iš graikiško veiksmažodžio „valdyti“.

teigiama – biurokratija - bene vienintelis priimtinas šiuolaikinės valstybės valdymo organizavimo būdas;

neigiama - biurokratizmas kaip už nieką ir niekam neatsakingų valdininkų valdžia.

adekvatumo – nors ir atitrūkęs nuo realybės, vis tik turi atrodyti prasmingas, nuoseklus ir patikimas.

Frankas Goodnowas - griežto valdžių atskyrimo ir formalistinio požiūrio į valdžią kritika;

Williamas F. Willoughby - penkios valdžios rūšys: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė, administravimas, elektoratas

politikų ir administratorių iniciatyva – administratoriams leidžia dalyvauti politikoje, tačiau neprisiimant realios atsakomybės už tos politikos rezultatus.

Demokratijos požymiams neginčyjamai priskiriami laisvi ir nešališki rinkimai, visų piliečių lygybė prieš įstatymą, žmonių suverenumas, vyriausybės kūrimas valdomiesiems sutinkant, daugumos valdžia, pagrindinių žmogaus teisių garantijos, konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas, teisminis asmens teisių užtikrinimas, visuomeninis, ekonominis ir politinis pluralizmas.

Būtina demokratijos sąlyga yra ir ta, kad tiek eiliniai piliečiai, tiek politinis elitas pripažintų demokratines vertybes, jos principus ir normas. Turi būti rūpinamasi bendravisuomeniniais reikalais, aktyviai dalyvaujama politiniame ir socialiniame gyvenime, jaučiama atsakomybė už tautos ir valstybės gerovę

Deivido M. Levitano teigimu, „demokratinė valstybė turi būti ne tik grindžiama demokratiniais principais, bet ir demokratiškai administruojama, kai demokratinė filosofija persmelkia demokratinį aparatą“ (Denhardt B. R.).

kalbant apie valdžių atskyrimą, viešasis administravimas daugiau asocijuojamas su vykdomąja valdžia, nors palaikomi ryšiai ir su įstatymų leidžiamąja

Konstitucionalizmas reiškia ne konstitucijos buvimą, o pirmiausiai politinės valdžios apribojimą, kuris nustato santykius tarp valdžios dalių ir saugo individą nuo valdžios.

Atsakomybės už priimtus sprendimus principas skirtas stiprinti valstybinę discipliną, formuoti valstybės tarnautojo atsakomybę už savo veiklą

Demokratija dažnai suprantama kaip principai, vertybės, todėl demokratija viešajame administravime traktuojama kaip normalus procesas, sprendžiant pliuralistinėje visuomenėje atsirandančius interesų konfliktus.

Tinkama priežastinė teorija, kuria yra grindžiamos politikos priemonės ir kuri dažnai priklauso nuo ekonominės socialinės ir kultūrinės aplinkos.

demokratiją palaikyti gali “atstojamoji galia”: vienus galingus intersus galėtų atsverti kiti galingi intersai (korporacinė galia);

didesnį vaidmenį už teritorinę atstovavimo sistemą/parlamentą ima įgauti funkcinis atstovavimas ir sprendimų priėmimo procesas persikelia už tos sistemos/parlamento įtakos ribų

lemiamą įtaką daro ne viešųjų pareigūnų, politikų ir magnatų klasė, vet veikiau struktūrinė kapitalo galia;

profesionalizmo modelis buvo taikomas ten, kur akivaizdžiausiai reiškiasi profesionalų galia: sveikatos apsaugos, švietimo ir rūpybos srityse;

XXa. pask. dešimt. - ryški profesionalų galios mažėjimo ir vadybininkų bei administratorių galios didėjimo tendencija;

ir pasirenka tai, kas būtų „pasirinkimo iš vertybių ir pasirinkimo iš priemonių toms vertybėms pasiekti derinys“.

tai pakankamai reali teorija, kadangi priimant sprendimus yra pripažįstamos objektyvios aplinkos sąlygos – išteklių, laiko, intelekto, ir kitų resursų stoka atliekant šiuolaikinę alternatyvių problemos sprendimų galimybių analizę;

atskiria strateginių pasirinkimų, kurie nustato pagrindines politikos kryptis, reikalavimus ir operacinius pasirinkimus, padedančius pakloti strateginių pasirinkimų pamatus arba prisidedančius prie jų įgyvendinimo

Moksliniai principai viešajame administravime. (2013 m. Spalio 28 d.). http://www.mokslobaze.lt/moksliniai-principai-viesajame-administravime.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 21:19