Mokytojo asmenybės reikšmė ugdyme


Pedagogikos referatas.

Įvadas. Mokytojo, ugdymo ir asmenybės sąsajos. Ugdymo mokslo kilmė ir raida. Ugdytojo reikšmė ir funkcijos ugdymo procese. Mokytojo asmenybės bruožai. Pedagogo profesijos vertinimas visuomenėje. Literatūra.


Tikslas: Supažindinti su ugdymo svarba žmogui bei ugdytojo (t.y. mokytojo) asmenybės įtaka mokymo procese.

3.Supažindinti su svarbiausiomis ir reikšmingiausiomis mokytojo asmenybės savybėmis bei jų pritaikymu ir reikšme ugdymo procese.

Švietimas yra ugdymo funkcija, nors kai kas jį tapatina su ugdymu. Švietimas, kaip jau minėjau, yra labiau visuomenės lygmenį apibūdinanti kategorija, o ugdymas – individo lygmenį pabrėžianti samprata. Ugdytojo veiklą nusakančios sąvokos dažnai painiojamos, ypač „ugdymas“ su „formavimu“ ir „auklėjimu“; „lavinimas“ su „mokslinimu“. Dėl to susidaro daug keblumų: tą patį reiškinį vadindami skirtingais terminais, nesusikalbame. Todėl ugdymo sąvokas bei su juo susijusias sąvokas būtina suprasti teisingai, nors dėl jų dar tebediskutuojama.

Ugdymo mokslas užsimezgė tik tada, kai dar neistorinė arba priešistorinė žmonija įgijo tokios gyvenimo patirties, kurią gebėjo apibendrinti, teoretizuoti. Tyrinėtojai nurodo, kad pirmykštis ugdymas nebuvo vien fizinio vystymosi priežiūra, nesąmoninga vaiko asimiliacija praktinėje veikloje, bet ir tam tikri teoriniai pamokymai, kurie ypač praversdavo giminės papročių, religijos reikalavimų perpratimui. Ugdymą reikėtų traktuoti kaip asmenybę kuriantį žmonių bendravimą su aplinka, žmonėmis ir žmonijos suskurtomis kultūros vertybėmis. Tokia samprata reikštų, kad ugdymas atsirado kartu su sąmoningo žmogaus atsiradimu. Ugdymo raida (nuo tėvų iki pedagogų ir socialinių institucijų) ir kokybinė kaita (nuo nesąmoningo auginimo bei ugdymo) vyko žmogui sąmonėjant per visą ilgą žmonijos istorijos procesą.

Raštijos atsiradimas įgalino fiksuoti tuos apibendrintus pamokymus (pavyzdžiui, Hamurabio įstatymai, kuriuose nurodoma, kaip mokytis). Senieji indų šventraščiai, Konfucijaus raštai ir Budos pamokslai jau laikytini tam tikra ugdymo teorija. Galima sakyti, kad ugdymo teorijų kilmės šaknys glūdi senosiose religijose, religinėje filosofijoje, glaudžiai susijusiose su gyvenimo filosofija. Filosofas idealistas Platonas IV a. p. m. e., kurdamas utopinę valstybės teoriją, parengė utopinį ugdymo teorijos modelį, o jo mokinys Aristotelis jau rėmėsi savo ir kitų kraštų ugdymo patirtimi, todėl sukūrė naują realesnį ugdymo sistemos modelį, kuriuo vadovautasi daaug šimtmečių. Jį ir galima laikyti ugdymo mokslo pradininku, nors iki jo būta nemažai ugdymo idėjų ir teorijų.

Pirmosios pedagogikos teorijos Europoje radosi VI-IV a. p. m. e. Seniausios žinios siekia Antikinės Graikijos ugdymo sistemas. Tiktai XVII a. buvo sukurta pirmoji ugdymo mokslo sistema čekų pedagogo Jano Amoso Komenskio knygoje „Magna didactica“ (1632). XVIII a. buvo itin reikšmingas ugdymo mokslo plėtotei. Trys asmenybės čia suvaidino išskirtinį vaidmenį: Ž. Ž. Ruso, I. Kantas, J. H. Pestalocis. Žanas Žakas Ruso (J.J. Rousseau, 1712 – 1778) sukūrė vadinamąją natūralaus ir laisvojo auklėjimo teoriją, padariusią didžiulę įtaką I. Kanto ir J. H. Pestalocio pedagoginėms pažiūroms.

  • Pedagogika Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 14 puslapių (2330 žodžių)
  • Kolegija
  • Pedagogikos referatai
  • Microsoft Word 38 KB
  • Mokytojo asmenybės reikšmė ugdyme
    10 - 4 balsai (-ų)
Mokytojo asmenybės reikšmė ugdyme. (2016 m. Birželio 12 d.). http://www.mokslobaze.lt/mokytojo-asmenybes-reiksme-ugdyme.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 19:50