Morfologine muzika


Muzikos savarankiškas darbas. Harmonija. Melodija. Intervalai.


Melodiją lydinčių garsų visumą, t. y. įvairiausius pritarimų variantus, vadiname vienu bendru pavadinimu — harmonija (graikiškai harmonia — sąskambis, darna). Harmonija papildo, pasodrina melodijos kuriamą nuotaiką, suteikia jai daug naujų spalvų ir atspalvių, naujų ritmų ir erdvės. Harmonijos svarba įsitikinsite, pasiklausę, kaip skamba F. Šopeno Polonezo A-dur I dalies melodija, atliekama be pritarimo, ir kaip ji pagražėja, jei atliekama su harmonija.

Aišku, šis kūrinys be harmonijos netenka didingumo ir iškilmingumo.

Sąskambiai ir akordai prie melodijos derinami įvairiai. Antai lietuvių liaudies dainos, ypač aukštaičių ir žemaičių, dažniausiai dainuojamos pritariant antru balsu.

Melodija — svarbiausia homofoninės muzikos grandis, savaip — ne žodžiais, o muzikiniais garsais išreiškianti nuotaiką, jausmus, mintis.

tai leidžiasi, juda laipsniškai arba šuoliais, vingiais, panašiais į kalvų ar net kalnų reljefą. Kiekvienas melodijos vingis kaip kokia sakinio dalis ar atokvėpis išreiškia vienokią ar kitokią muzikinės minties dalelę. Muzikoje tai vadinama melodinėmis intonacijomis. Jų savitumas, grožis, įvairovė lemia ir visos melodijos grožį bei originalumą.

Morfologine muzika. (2015 m. Lapkričio 26 d.). http://www.mokslobaze.lt/morfologine-muzika.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 03:04