Motina lietuvių literatūroje


Lietuvių kalbėjimo potemės 2017.

Motina lietuvių literatūroje.


Motinos reikšmė kiekvieno žmogaus gyvenimui yra didžiulė. Žmogus pažįsta pasaulį ir save, motinos pamokytas, žiūrėdamas į jį motinos akimis. Jos kalba, jos būdas, pasaulėvoka lemia žmogiškosios būties kokybę. Gal todėl lietuvių literatūroje tiek daug kūrinių, skirtų motinystės problemoms. Net jei motinos paveikslas sukurtas tam, kad atskleistų pagrindinio veikėjo psichologiją, jis būna ryškus ir svarbus tam, kad skaitytojai suvoktų vaiko ir motinos ryšių prasmę ir svarbą. Lietuvių literatūroje aprašoma ir sakralizuota (vertybių kupina, dvasinga), ir skausminga motinystė: trikdanti ir gniuždanti. Savo darbe išanalizuosiu dviejų moterų rašytojų (Šatrijos Raganos ir Žemaitės) 20–to amžiaus pradžioje sukurtus motinų paveikslus ir išeivio Antano Škėmos per gyvenimą atmintyje nešiotą motinos – gyvenimo mokytojuos atvaizdą.

Gražiai, prasmingai apibrėžtas motiniškumas lietuvių rašytojos Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Autorė motiną idealizavo todėl, kad šį kūrinį rašė po jos mirties, tarsi motinai atminti. Motinos pareiga - užtikrinti, kad jos vaikas turėtų gerą ateitį, augtų, tobulėtų ir niekuomet nenutoltų nuo tikrųjų vertybių, net jeigu dėl to kartais tenka atsisakyti materialine prasme geresnio gyvenimo. Apysakos pagrindinė veikėja Mamatė - dvaro ponia, trijų vaiku motina, vargšų globėja, mokytoja, patarėja, be galo švelni ir rūpestinga, labai subtilios dvasios moteris.

Motina lietuvių literatūroje. (2016 m. Balandžio 04 d.). http://www.mokslobaze.lt/motina-lietuviu-literaturoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 18:17