Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos taikymas regionų plėtrai


Vadybos kursinis darbas.

Įvadas. Žodynas. Darnaus vystymosi koncepcijos teoriniai postulatai. Darnaus regionų vystymosi esmė, principai ir tikslai. Regiono sampratos apibrėžtis. Darnaus regionų vystymosi principai. Šalių regionų plėtros politikos įgyvendinimas. Regionų tipai. Regioninės politikos pokyčiai. Regiono darną apibūdinantys rodikliai. Reikalavimai darnos rodikliams. Aplinkos būklės rodikliai. Ekonomikos vystymosi rodikliai. Socialinio vystymosi rodikliai. Regionų vystymosi rodikliai. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija. Lietuvos darnaus vystymosi prioritetai ir principai. Lietuvos darnaus vystymosi strateginė analizė. Darnaus vystymosi vizija ir valstybės. Darnaus vystymosi vizija. Valstybės misija. Darnaus vystymosi tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės. Strategijos įgyvendinimas ir priežiūra. Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategija. Ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos įgyvendinimo etapo programa (2006-Valstybės ilgalaikės raidos strategijos pagrindinis tikslas. Išvados. Literatūra.


XXI amžiuje vyraujanti sparti ekonomikos plėtra, aštrėjanti konkurencija vis dažniau reikalauja daugiau dėmesio plėtros kryptingumui ir sistemingumui. Naujai yra akcentuojamos darnaus vystymosi, subalansuotos plėtros, regioninės politikos, strateginio planavimo nuostatos ir kryptys. Pastarieji teoriniai konceptai aktualizuoja naujus iššūkius.

Darnaus vystymosi koncepcijoje yra susiejami du neatidėliotini tikslai:

Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindiniai teiginiai plėtojami daugelyje dokumentų. Rio de Žaneiro darbotvarkėje 21-ajam amžiui (1992 m.) iškeliamas ugdymo orientavimas į darnų vystymąsi; visuomenės kompetencijos (informavimo) didinimas; kvalifikacijos kėlimo plėtra. Europos miestų tolydžios plėtros chartija (Olborgo chartija, 1994 m.) akcentuoja Europos miestų tolydžios plėtros kampaniją, kartu yra ir politinis įsipareigojimas siekti darnaus vystymosi, nes pasirašiusios savivaldybės įsipareigoja parengti vietinius darnaus vystymosi planus, taip pat įsipareigoja įdiegti pažangos stebėjimo ir informavimo sistemas bei nustatyti procedūras. 1996 m. priimtas Lisabonos komunikatas „Darnus miestų vystymasis ES — veiksmų planas“, kuriame kalbama apie savivaldos institucijų ruošimąsi „Vietos darbotvarkės 21“ procesui, visuomenės įtraukimo į procesą strategijų formavimą, „Vietos darbotvarkės 21“ traktavimą ir planavimą, tolydžios plėtros valdymą, sąmoningumo didinimą ir švietimą, valdžios institucijų bendradarbiavimą ir kooperavimąsi. 1996 m. Europos miestų darnaus vystymosi ataskaitoje siūloma darnaus vystymosi indikatorius naudoti pažangos matavimui, pabrėžiamas reikalingumas ieškoti indikatorių, derinančių fizinę plėtrą su socialine gerove.

Kita vertus, regioninė politika siejama su regionalizacijos procesais, regionų plėtros strategijomis. „Regionalizacija – sudėtingas, geografinėje erdvėje vykstantis regionų formavimo procesas, pagrįstas politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių santykių plėtra. (Šimelevič, Bagdzevičienė). Lietuvos atveju subalansuotą šalies bei miestų socialinės ir ekonominės plėtros struktūrą numatoma parengti iki 2020 m. ir tai numatoma Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (Valstybės žinios, 1995).

Net ir bendriausia prasme darnaus vystymosi filosofija, palyginti su ankstesnėmis ekonominės vadybos ir plėtros planavimo teorijomis, aplinkos kokybę bei bendrąsias paslaugas, kurias mums teikia gamtinė aplinka, laiko gerokai svarbesnėmis. Darnaus vystymosi koncepcija - tai požiūris, leidžiantis nenutrūkstamai pagerinti dabartinę gyvenimo kokybę ne taip smarkiai naudojant išteklius, kartu paliekant ateities kartoms nesumažėjusias ar net išaugusias gamtos išteklių ir kitų vertybių atsargas (Čiegis, 2003).

Aptariant tolydžios ekonominės plėtros turinio istorinę raidą, pažymėtina, kad teiginys „darnaus vystymosi koncepciją sukūrė Pasaulinė aplinkos ir plėtros komisija 1987 metais“ toli gražu neatitinka ekonominės minties plėtotės istoriškumo. Diskusijos apie ekonominio augimo ir aplinkos santykį yra ilgametės, daugiašalės, sudėtingos ir greičiausiai iš esmės nesibaigiančios. Žmonijai visada rūpėjo ekonominės plėtros ribos. Jau dauguma ekonomistų klasikų, tvirtai besilaikiusių nuomonės, kad visuomenė iš prigimties plėtojasi (T. Malthusas, D. Ricardo, J.S. Millis), aiškiai suprato, kad žmonijos turimi gamtos ištekliai yra riboti ir kad tai daro poveikį ekonominės veiklos mastu. Todėl jie ilgalaikį ekonomikos augimą laikė nerealiu.

T. Malthusas (1766 - 1834) bei D. Ricardo (1772 - 1823), panašiai kaip ir A. Smithas (1723 - 1790), buvo pesimistai, kalbėdami apie ilgalaikio ekonominio augimo perspektyvas. Jie, įvertindami gamtinės aplinkos ribas, parodė žemės ūkiui tinkamos geros kokybės žemės pasiūlos ribotumą ir, kaip to pasekmę, mažėjantį žemės ūkio produktyvumą.

  • Vadyba Kursiniai darbai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 56 puslapiai (15061 žodis)
  • Universitetas
  • Vadybos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 1556 KB
  • Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos taikymas regionų plėtrai
    10 - 5 balsai (-ų)
Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos taikymas regionų plėtrai. (2016 m. Gegužės 02 d.). http://www.mokslobaze.lt/nacionalines-darnaus-vystymosi-strategijos-taikymas-regionu-pletrai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 01:16