Nacionalinės ir recepuotos svetimos teisės vaidmuo kuriant feodalinės Lietuvos valstybinės teisę


Recepuotos teisės vaidmuo. Recepuotos teises vaidmuo kuriant ldk. Recepuotos teises vidmuo kuriant ldk teise.

Istorijos referatas. Rygos miesto teisės recepcija. Magdeburgo teisės recepcija. Išvados. Lietuvių tauta savąjį valstybingumą suformavo XIII a. ir, kaip buvo būdinga ano meto valstybėms, sukūrė valstybinį darinį, įvardytą kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jėga ir diplomatija sujungusį ne tik jai giminingų genčių dalį, bet ir nemažą dalį slavų - ukrainiečių, baltarusių, dalį rusų žemės, dalį moldavų tautos. Taigi šalia senąją kultūrą išsaugojusių lietuvių teisės šioje valstybėje egzistavo ir praradusių savo valstybingumą slavų kunigaikštysčių tam tikras paprotinės teisės paveldas. Žymesne lietuvių ir slavų teisės sąveikos pradžia galima laikyti etapą, kuomet XIV a. pab. buvo įvestas naujo tipo valdymas - vietininkų pareigybės. Tuomet srityse susiformavo tiesiogiai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio priklausantis srities valdymo aparatas. Teritorijose, kur įsitvirtino didžiojo kunigaikščio pareigūnai, įsigalėjo teisė, aktuose vadinama lietuvių teisė. Lietuvių teisei skverbiantis į slavišką aplinką, galiojo asmeninis teisės veikimo erdvėje principas. Kiekvienas teisinių santykių dalyvis atsakė pagal savo teisę. Kadangi žemvaldžių ir žemdirbių luomų teisės formavimasis vyko pagal LDK centrinėse žemėse susidariusią lietuvių teisės sistemą, tai centre šis procesas vyko natūraliai. Kitokie etninės teisės persitvarkymo į luominę procesai vyko slavų žemėse, kur natūrali jų teisės raida buvo sustabdyta. Ta etninė teisės dalis, kuri reguliavo slavų feodalų tarpusavio santykius, susiliejo su lietuvių teise, išlaikydama kai kuriuos senus, daugiausia privatinės teisės, elementus.


Lietuvių tauta savąjį valstybingumą suformavo xiii a. Pab. Naujosios luomų teisės formavimosi sąlygomis paprotinė teisė prarado pirminę reikšmę ir įgijo kitą, luominį turinį ir interesus. Vadinasi galima teigti, kad xiv a. Ldk vyraujanti buvo Lietuvių paprotinės teisės sistema, veikusi viešajame ir privačiajame gyvenime, ir nuo jos priklausomos paskirų slavų kraštų teisės, galiojusios pagal teritorinį principą. Taigi dvejopą paprotinę teisę lėmė pirmiausia kraštų, pajungtų vienai valdžiai, ankstesnis savaimingas ekonominių - socialinių santykių formavimasis, lėmęs savarankišką paprotinių teisių susiformavimą. Kartu su slavų žemėmis į ldk atėjo ir slavų teisė, turinti jau susiformavusią stačiatikių kanonų teisės subsistemą, taip pat besiformuojančias dvarų ir kunigaikščių teisės subsistemas. Išsisklaidžiusios ir nesusistemintos buvo tik miestų ir prekybos teisės. Vienintelis slavų teisės pranašumas Lietuvos teisės atžvilgiu buvo dalinis jos užrašymas ir kodifikavimas. Nors iš pradžių vienintelis slavų teisės šaltinis buvo papročiai, xi a. Buvo sudarytas užrašytų papročių, papildytų kunigaikščių įstatymais ir apibendrinta teismų praktika rinkinys - rusų tiesa. Labai svarbus rusų tiesos skiriamasis bruožas buvo tai, jog skirtingai nuo barbarų įstatymų, čia užrašytoji teisės buvo teritorinė, o ne gentinė.

Slavų žemių prijungimo prie Lietuvos laikotarpiu, joje vyko revoliuciniai pokyčiai: veržlus krikščionybės įsigalėjimas ir vakarietiško tipo miestų atsiradimas.

  • Istorija Referatai
  • 2010 m.
  • 2 puslapiai (1321 žodis)
  • Istorijos referatai
  • Microsoft Word 7 KB
  • Nacionalinės ir recepuotos svetimos teisės vaidmuo kuriant feodalinės Lietuvos valstybinės teisę
    8 - 3 balsai (-ų)
Nacionalinės ir recepuotos svetimos teisės vaidmuo kuriant feodalinės Lietuvos valstybinės teisę. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/nacionalines-ir-recepuotos-svetimos-teises-vaidmuo-kuriant-feodalines-lietuvos-valstybines-teise.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 14:41